Hina lėlės
Hina lėlės (jap. 雛人形, Hina ningyō) – tai specialios lėlės, kurios yra pagrindinis mergaičių dienos šventės (jap. 雛祭, hinamatsuri) atributas. Tradiciškai Hinamacuri šventė Japonijoje yra švenčiama kiekvienų metų kovo mėnesio 3-iąją dieną. Hina lėlių ekspozicija tai pat gali būti paruošiama pirmąją dieną po mergaitės gimimo (juho-tougei.com) Nors Hinamacuri šventė švenčiama visos šalies mastu, tačiau Tekančios Saulės šalyje egzistuoja regioninės šios šventės bei hina lėlių stendų variacijos. Pavyzdžiui, Ehimės prefektūroje (jap.愛媛県, Ehime-ken) patirties turintys vietinės bendruomenės nariai padeda šeimoms įrengti Hina lėlių ekspoziciją savo namuose savaitė prieš Hinamacuri šventės pradžią. Šis darbas paprastai užtrunka apie savaitę, todėl mainais už suteiktą pagalbą šeimos nariai turi jos metu pagalbininkus vaišinti pietumis ir vakariene (Begin Japanology). Nuo senų laikų Japonijoje tikima hina lėlių galia sugerti blogį bei nesėkmes. Norint apsisaugoti užtenka paliesti lėles. Vis dėlto, neišardžius lėlių ekspozicijos laiku visos nelaimės gali sugrįžti. Dėl šios...
Daugiau
Ninmendžiu
Ninmendžiu (jap. 人面樹, ninmenju arba jinmenju) – yra vadinami medžiai, kurie ant savo šakų, vietoje žiedų ir vaisių, turi žmogaus galvas primenančius darinius. Medžiai yra priskiriami jokajų (jap. 妖怪, yokai) čiošidzen (jap. 超自然, choushizen, liet. „super – gamtos“) kategorijai. Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo jidai), šio jokajaus iliustraciją pateikė Torijama Sekienas (jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien), kuris teigė, kad ninmendžiu galima rasti ,,kalnuose ir slėniuose. Jų žiedai yra kaip žmogaus galvos. Nors jos nekalba, tačiau be perstojo juokiasi. Manoma, kad jei jos per daug juoksis, jų galvos nukris“ (Foster 2015). Kilmės dilema Iki šiol nėra žinoma iš kur atsirado pasakojimas apie ninmendžiu. Reikia paminėti, kad panašaus tipo būtybė galėjo būti sutinkama arabų bei persų mitologijoje. Šiuose regionuose sakoma, jog Aleksandras Makedonietis buvo vienas iš tų, kuris neva kalbėjosi su šiuo medžiu. Vis dėlto, nesutariama ar tai tikrai buvo ninmendžiu, nes Japonija tuo metu su šiais kraštais nepalaikė jokių ryšių...
Daugiau
Bonsai
Bonsas (jap. 盆栽, Bonsai) – vazoninis nykštukinis medelis. Tiesioginis vertimas iš japonų kalbos reiškia „pasodintas dubenyje“. Šie miniatiūriniai medeliai, kurie sukuria medžio, augančio laukinėje gamtoje įvaizdį yra daugelį metų formuojami remiantis specifinėmis technikomis ir pačio žmogaus sukaupta asmenine patirtimi. Bonsų meno raidos istorija Bonsų menas susiformavo prieš daugiau nei 2000 metų Kinijoje. Kinai kūrė miniatiūrinius gamtos peizažus tikėdami, jog jie turi magiškų galių. Japonijoje šis menas išpopuliarėjo Kamakuros laikotarpiu (jap. 鎌倉時代, Kamakura jidai, 1185–1333) kartu su kitais iš Kinijos į Japoniją atkeliavusiais kultūriniais aspektais. Bonsų menas Japonijoje netrukus įgavo savitų ir unikalių bruožų. Vienas iš pagrindinių skirtumų buvo gamtos peizažo imitavimo atsisakymas, pradedant auginti pavienius medelius. Ankščiausias žinomas istorinis šaltinis, kuriame yra minimi bonsai, yra XIV a. pr. sukurti šilko rankraščiai – „Legendos apie Kasuga šventyklą“ (春日権現験記絵, Kasuga gongen genki e). Susipažinę su šia iš Kinijos atkeliavusia meno forma, japonai netruko ją...
Daugiau
Sakmė apie princą Gendžį
Sakmė apie princą Gendžį (jap. 源氏物語, Genji Monogatari ) – yra klasikinis japonų literatūros kūrinys, kuris buvo parašytas Heiano laikotarpiu gyvenusios imperatoriaus dvaro freilinos, žinomos Murasaki Šikibu (jap. 紫 式部, Murasaki Shikibu) pseudonimu. „Sakmė apie princą Gendžį“ yra laikoma pirmuoju pasaulio romanu, kuriam taip pat gali būti priskirti psichologinio ir modernaus romano titulai (Chelsea Bernard, 2014). Autorė Murasaki Šikibu buvo Heiano periodo metu gyvenusi rašytoja ir poetė (975–978 m. – 1016–1031 m.), kuri XI a. pradžioje tarnavo Takacukasos imperatoriaus rūmuose. Murasaki Šikibu buvo autorės pseudonimas, bet ne tikrasis jos vardas. Tikrasis vardas iki šiol nėra nustatytas, tačiau kai kurie tyrinėtojai, remdamiesi rūmų įrašais teigia, jog ja galėjo būti imperatoriaus rūmų freilina – Fudživara Takako (jap. 藤原 香子, Fujiwara Takako). Būdama 30-ies metų amžiaus, ji ėmė tarnauti imperatorienei, slapčia ją mokė kinų kalbos. Tuo metu kinų kalbą galėjo mokytis tik vyrai, kurie...
Daugiau
Heiano laikotarpio kultūra
Heiano kultūriniu laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian Jidai, liet. „visuotinė taika“) yra vadinamas vienas iš Japonijos istorinių periodų, kuris truko nuo 794 iki 1185 metų. Kadangi pasibaigus Naros istoriniam laikotarpiui šalies sostinė buvo perkelta į Heiano miestą (dabartinį Kiotą), šiam naujam laikotarpiui ir buvo suteiktas Heiano pavadinimas. Heiano laikotarpiu Japonija nutraukė glaudžius diplomatinius ryšius su Kinija (Takayama, 1995). Šiuo periodu japonai atsigręžė į senuosius laikus, siekdami kurti naują ir unikalią šalies kultūrą. Nors Japonijoje ir buvo pradėtas formuoti savitas žmonių identitetas bei vertybės, Kinijos kultūros pavyzdys išliko svarbiu aspektu valstybės viduje. Heiano laikotarpis buvo unikalus ne tik dėl Fudživarų paskelbtos valstybinės santvarkos, bet ir dėl savo kultūrinio išskirtinumo. Kultūriniai Heiano periodo aspektai yra siejami su rafinuotu imperatoriškųjų rūmų gyvenimu. Dvaro aristokratai ir kilmingieji vertino kultūriškai išprususius žmones, tai yra tuos, kurie suprato pagrindinius estetikos principus, tuos, kurie sugebėdavo išreikšti save per skirtingas...
Daugiau
