Kosodate jūrei
Kosodate jūrei (子育て幽霊, kosodate yūrei, liet. „vaikus auginantis vaiduoklis“) – vaiduoklių tipas japonų mitologijoje. Kosodate jūrei yra vadinami vaiduokliai moterų, kurios mirė gimdydamos arba netrukus po kūdikio gimimo. Teigiama, kad jos negali palikti gyvųjų pasaulio dėl stipraus prisirišimo prie savo kūdikio bei jaučiamų motiniškų pareigų. Kosodate jūrei pasirodo dėl vieno vienintelio dalyko – pamatyti, kad jų kūdikis yra saugus ir sveikas, bei įsitikinti, kad jam nieko netrūksta. Jos tą bando padaryti pirkdamos saldainius ar kitus mažus niekniekius, tačiau neturėdamos pinigų bando susimokėti bet kuo, ką randa, kartais netgi lapais. Šie vaiduokliai taip pat ieško žmonių, kuriuos būtų galima nukreipti į tą vietą, kur yra jų vaikai – jeigu kūdikis randamas ir juo tinkamai pasirūpinama, kosodate jūrei gali keliauti į mirusiųjų pasaulį ir pagaliau ilsėtis, tačiau iki kol taip atsitinka, ji pasmerkta pasirodyti kasnakt, kad surastų kas galėtų išgelbėti jos...
Daugiau
Jamata-no Oročis
Jamata-no Oročis (jap. 八岐の大蛇, yamata-no orochi, liet. „Aštuongalvė gyvatė“) – mitinė gyvatė japonų mitologijoje su aštuoniomis galvomis ir uodegomis, kurios kūnas „siekia aštuonis slėnius ir aštuonias kalvas“ (Chamberlain ir Hall 1886, p. 20). Ją nugalėjo dievas (jap. 神, kami) Susanoo. Jamata-no Oročis pasirodo anksčiausiuose Japonijos rašytiniuose šaliniuose – Kodžikyje (jap. 古事記 Kojiki) ir Nihongi (jap. 日本紀 Nihongi). Mitas Ištremtas iš dangaus audros dievas Susanoo nusileido į žemę, ant Torikamos kalno, šalia Hi upės, Idzumo provincijoje. Ten Susanoo sutiko dievų porą – Ašinadzučį ir Tenadzučę, kurie verkė. Paklausta kodėl jie verkia, pora atsakė, kad jie turėjo aštuonias dukteris, tačiau kasmet aštuongalvė, aštuoniauodegė gyvatė vadinama Jamata-no Oročis reikalaudavo paaukoti vieną iš dukterų. Dabar beliko vienintelė dukra – princesė Kušinada, ir netrukus Oročis pareikalaus savo aukos. Susanoo paaiškino, kad jis yra vyresnysis saulės dievės Amaterasu (jap. 天照 Amaterasu) brolis ir jis sutiko nugalėti gyvatę mainais už...
Daugiau
Džiorogumo
Džiorogumo (jap. 絡新婦 Jorōgumo) – vienas garsiausių voragyvių tarp japoniškų jokajų (jap. 妖怪 Yōkai). Voras ypatingas tuo, jog gali pakeisti išvaizdą ir tapti nuostabaus grožio moterimi, viliojančia jaunus, išvaizdžius vyrus. Tačiau, net pasivertęs moterimi, jis atrodo kaip voras. Ši mitinė būtybė nemirtinga, jos neįmanoma nužudyti jokiais nuodais. Džiorogumo išvaizda Džiorogumo yra tarsi žmogus-voras, jo viršutinė kūno dalis atrodo kaip moters su tipiška japoniška šukuosena. Moteris dėvi tradiciniu japonišku kimono, o rankoje laiko japonišką skėtį ar vėduoklę. Apatinė kūno dalis kaip voro su daug baisių ir didelių kojų, tačiau daugelyje Džiorogumo paveikslų ši būtybė vaizduojama skirtingai. Vienur voro kojos vaizduojamos moteriai iš nugaros, kitur iš galvos, o kartais per visą kūną. Džiorogumo legendos Japonijos raštuose Džiorogumo daugiausia aptinkama Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (Kincaid 2013). Legendoje pasakojama, kai Džiorogumo, pasivertęs moterimi, ieškodavo jaunų vyrų. Jų rasdavo grodamas japonišku instrumentu...
Daugiau
Jamauba
Jamauba (山うば Yamauba), Yamamba, Yamanba – Japonijos folklore minimas jokajus, japonų vaiduokliai, demonai, nepaaiškinamos antgamtinės būtybės (Jisho, 2006), Japonijos kalnuotų ir miškingų vietovių laumės, raganos. Jamauba kažkada buvo žmogaus pavidalo, tačiau vėliau transformavosi į pabaisas. Kilmė Jamaubų susikūrimas ir jų kilmė, kaip ir daugelio mitologinių būtybių, turi ne vieną versiją. Viena jų pasakoja, jog Jamauba moteris tampa tuomet, kada ji apkaltinama sunkiais nusikaltimais arba nedorais poelgiais ir yra ištriamama gyventi laukinėje gamtoje. Visiškai nutolę nuo civilizacijos, gyvendamos sunkiomis sąlygomis, moterys palaipsniui tampa jamaubomis. Kai kuriais atvejais, jų kilmė gali būti aiškinama pasitelkiant Japonijos istoriją. Sunkiu ekonominiu šalies laikotarpiu, vykstant badui, daugelis šeimų nebeišgalėjo išmaitinti visų savo šeimos narių. Dėl to neretai vienas iš šeimos narių būdavo paliekamas likimo valiai, tam kad kiti išgyventų. Dažnai jais tapdavo naujagimiai arba senoliai. Kai kurios šeimos išvesdavo savo senyvas motinas į gūdų mišką...
Daugiau
Inari
Inari (jap. 稲荷) – vienas iš svarbiausių kami (dievybių) japonų šintoizmo panteone, ryžių, sakės, klestėjimo ir derlingumo dievybė, žemdirbių, pirklių, kalvių ir karių globėjas. Inari vaizdavimas labai varijuoja, priklausomai nuo vietos, laikotarpio bei asmeninių Inari garbintojo įsitikinimų, tačiau populiariausios Inari formos yra jauna mergina, laikanti ryžių šaką, senolis, nešantis ryžių maišą, arba androginiškas bodhisatva. Inari beveik visada vaizduojama apsupta savo pasiuntinių kicunė ir dėl to dažnai manoma, kad pati Inari yra lapė; vis dėlto, tiek šintoizmo, tiek budizmo šventikai nepalaiko šio požiūrio dėl kicunė triksteriškos prigimties (Smyers 1999, 8). Kilmė Nėra vieningos Inari atsiradimo teorijos, bet dauguma mokslininkų sutaria, kad dievybė išsivystė sujungus keletą atskirų šintoizmo ir budizmo dievybių. Ankstyviausiuose rašytiniuose šaltiniuose Inari siejama su šintoistine žemdirbystės deive Uga-no Mitama ir jos vyrišku atitikmeniu, Susanoo sūnumi Uka-no Mitama. Taip pat dažnai Inari yra laikoma kita maisto deivės Ukemoči (jap....
Daugiau
