Avos šokio festivalis
Avos šokio festivalis (jap. 阿波踊り Awa Odori) – tai vienas iš populiariausių ir seniausių Japonijos šokių festivalių, kuris vyksta visoje Japonijoje, tačiau Tokušimos prefektūroje (jap. 徳島県 Tokushima-ken) jis būna didžiausias. Ankščiau Tokušimos prefektūra buvo vadinama Avos feodaline provincija. Iš čia ir kyla „Avos“ pavadinimas. Jis vyksta nuo rugpjūčio 12 dienos iki 15 dienos. Tai yra šventas Obono laikotarpis (jap. お盆 obon), kai mirusiųjų dvasios grįžta aplankyti savo artimųjų kelioms dienoms (pagal Japonijos budistinius įsitikinimus), o gyvi žmonės protėvių pagerbimui rengia įspūdingus šokių festivalius. Avos šokio festivalio eiga Kaskart šio festivalio metu, miestas transformuojasi. Daugiau nei milijonas žmonių ir tūkstančiai šokėjų kiekvienais metais susirenka Tokušimos miesto gatvėse, kad pamatytų ar sudalyvautų šiame tradiciniame šokyje (Japan. Endless Discovery). Šis festivalis dar būna vadinamas „Kvailių šokiu“. Ši pravardė atsirado iš vienos liaudies dainos žodžių: „Kvailiai šoka ir kvailiai žiūri, jei jie visi...
Daugiau
Satošis Konas
Satošis Konas (jap. 今 敏 Kon Satoshi) – animatorius, scenaristas, japoniškų komiksų manga (jap. 漫画 manga) menininkas, bei vienas žymiausių Japonijos animacinių filmų (jap. アニメ anime) režisierių, kūrusių XX a. 9-ajame deš.-XXI a. pr. Per visą savo karjerą, jis sukūrė keturis filmus ir vieną animacinį televizijos serialą. Geriausiai žinomas dėl savo pirmojo filmo „Tobula Mėlyna“ (jap. パーフェクトブルー Pāfekuto Burū) (1997 m.) ir paskutinio filmo „Paprika“ (jap. パプリカ Papurika) (2006 m.). Dėl savo išskirtinio stiliaus ir novatoriškų idėjų, koncentruotų į žiūrovų potyrius, S. Napier (2006, p. 24) Satošį Koną prilygina Alfredui Hitčkokui. Po mirties, 2020 m. Satošiui Konui buvo paskirtas Vinsoro Makėjaus (ang. Winsor McCay) apdovanojimas už nuopelnus animacijos industrijai (Rundle 2021). Ankstyvasis gyvenimas Satošis Konas gimė 1963 m. spalio 12 dieną Saporo mieste (jap. 札幌市, Sapporo-shi), Hokaido (jap. 北海道 Hokkaidō) prefektūroje (Osmond 2010). Režisierius užaugo su animaciniais serialais, kaip...
Daugiau
Bunraku
Bunraku (jap. 文楽 Bunraku) – japonų tradicinio lėlių teatro rūšis. Šios teatro rūšies pagrindas yra lėlių judėsių, deklamacijos bei muzikos sintezė. Bunraku ištakos – misterijose, religiniuose kultuose. Turi simbolinio natūralistinio kabukio (jap. 歌舞伎 Kabuki) ir no (jap. 能 Nō) teatro elementų (vle.lt). Bunraku buvo populiari pramoga paprastiems žmonėms Edo laikotarpiu (1603-1868) (jap. 江戸時代 Edo jidai) Osakoje. XVII amžiaus pabaigoje išsivystė į meninį teatrą. Kartu su kabukiu ir no, bunraku yra pripažintas UNESCO nematerialiuoju kultūros paveldu (japan-guide.com 2025). Lėlės Bunraku lėlių ūgis varijuoja nuo 120 iki 150 centimetrų, o svoris – nuo 3 iki 10 kilogramų. Lėlių galvos, vadinamos kašira (jap. 頭 kashira) yra tuščiavidurės ir dažniausiai išskaptuotos iš medžio bei pritvirtintos prie lazdos, kuria valdomas lėlės kūnas. Bunraku teatre naudojamų lėlių galvos yra skirstomos į moteriškas ir vyriškas. Tuomet jos klasifikuojamos pagal socialinį statusą, amžių bei išskirtinius veikėjo charakterio...
Daugiau
Akiko Josano
Akiko Josano (jap. 与謝野晶子 Yosano Akiko), tikrasis vardas Šio (jap. 志やう Shō), buvo feministinių pažiūrų japonų rašytoja, gimusi 1878 m. Meidži laikotarpiu (jap. 明治時代 Meiji jidai, 1868–1912 m.), ir gyvenusi iki 1942 m. Pasaulyje ji yra žinoma už nuopelnus poezijos srityje. Ankstyvasis gyvenimas Akiko Josano gimė prekybiniame mieste Sakajuje, pasiturinčioje šeimoje (Beichman 2002, p. 17). Knygoje „Mano vaikystė” (jap. 私の生ひ立ち Watakushi no Oitachi), Akiko, kalbėdama apie vaikystės metus, dažnai save apibūdina kaip labai drovią (Beichman 2002, p. 39). Sakajuje ji baigė pradinę mokyklą bei Sakajaus mergaičių mokyklą su papildomu kursu, kurį sudarė siuvimas ir namų ekonomika (Beichman 2002). Vėliau Akiko savarankiškai skaitė įvairias knygas, kurias rado namuose, skolinosi iš draugų ir vietinės bibliotekos ar nusipirko (Beichman 2002, p. 54). Beichman (2002, p. 55) teigia, kad svarbiausia Akiko Josano jaunystėje skaityta knyga buvo „Sakmė apie princą Gendžį” (jap. 源氏物語 Genji...
Daugiau
Šin Saimdang
Šin Saimdang (kor. 신사임당 Sin Saimdang) – garsiausia Džiosono dinastijos (kor. 조선 Joseon) laikotarpio menininkė, poetė, kaligrafė ir rašytoja, simbolizuojanti išmintingą, išsilavinusią bei dorybingą moterį. Jos tikrasis vardas nėra žinomas, nes Šin Saimdang jai buvo suteiktas vėliau kaip vardas, išreiškiantis pagarbą jos išminčiai ir kūrybai (The Korea Times 2017). Gimusi XVI a. pradžioje, ji išsiskyrė ne tik meniniais, bet ir intelektiniais gebėjimais, kurie turėjo ilgalaikę įtaką Korėjos kultūroje. Ji laikoma viena pirmųjų moterų Korėjoje, pasiekusių visuomeninį pripažinimą per meną ir literatūrą, o jos įvaizdis iki šiol yra išlikęs svarbia Korėjos kultūrinio sąmoningumo dalimi. Gyvenimas ir kūrybinis palikimas Šin Saimdang gimė 1504 m. Gangninge (kor. 강릉 Gangneung) mokslininkų šeimoje. Jos tėvas Šin Mjonghva (kor. 신명화 Sin Myeonghwa) buvo konfucianistas mokslininkas, todėl šeima skatino domėjimąsi mokslais, literatūra ir menu. Skirtingai nei dauguma to meto moterų, ji gavo išsilavinimą, apimantį klasikinę literatūrą,...
Daugiau
