Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Abura Akago

Abura Akago

Abura Akago (油赤子Abura Akago) – vienas iš daugelio japonų mitologijos jokajų (妖怪 yōkai) – nepaaiškinamų antgamtinių būtybių. Abura Akago vardas susideda iš dviejų dalių: 油 (abura), reiškiančio aliejų, ir 赤子 (akago), reiškiančio kūdikį. Toks vardas kilęs dėl jokajaus gebėjimo pasiversti kūdikiu ir pagrindinio darbo – lempų aliejaus vogimo. Jis priklauso hinotama (火の玉) klasei. Legenda apie Abura Akago galutinai susiformavo ir buvo užrašyta Edo laikotarpiu (1603-1868 m.), nes tuo metu aliejus buvo brangus dėl jo naudojimo maistui ir apšvietimui (Foster 2009, p. 69).

Pirmasis paminėjimas

Abura Akago pirmasis pristatė Torijama Sekienas (鳥山 石燕 Toriyama Sekien) – japonų folkloristas, poetas, dailininkas ir mokslininkas, gyvenęs XVIII a. T. Sekienas yra geriausiai žinomas dėl savo keturių dalių bestiarijos „Iliustruotasis šimto demonų nakties paradas” (画図百鬼夜行 Gazu Hyakki Yagyō), 1776 m., kurioje jis aprašė bei pavaizdavo įvairius jokajus remdamasis folkloru bei tuometine literatūra. Tarp bestiarijoje pristatytų antgamtinių būtybių yra ir tokie jokajai kaip oni, nuė, kedžioro, kašia bei kt. Abura Akago buvo aprašytas antrojoje tetralogijos dalyje.

Kilmė

T. Sekieno komentaras šalia Abura Akago iliustracijos užsimena apie šio jokajaus kilmę ir išvaizdą:

„Aštuntajame Ocu mieste Omio žemėje egzistuoja skraidantis ugnies kamuolys. Vietiniai pasakoja, jog senais laikais Šigos kaime buvo žmogus, kuris kiekvieną naktį eidavo į Ocu sankryžas ir vogdavo aliejų iš Kšitigarbhos (Jizō) statulų, bet šiam žmogui mirus, jo siela virto ugnimi <…>“ (Yokai Wikia 2017).

Abura Akago kilo iš dabartinės Šigos prefektūros, kuri iki administracinio teritorijos suskirstymo prefektūromis buvo vadinta Omio žeme (Afumi). Ir, nors legenda apie jį tebėra labiausiai paplitusi būtent Šigos prefektūroje, remiantis panašiomis istorijomis apie kitus su aliejumi susijusius jokajus galima daryti išvadas, jog jos dažniausiai kyla iš realių istorijų apie aliejaus vagis. Specifiniai kiekvienos legendos aspektai nėra išlikę, bet jos visos turi bendrus motyvus apie vagis, kurie po mirties nubaudžiami ir, užuot patekę į pomirtinį pasaulį, lieka šiame ir tampa jokajais (Meyer 2015). Taigi, Abura Akago yra išskirtinis ne tiek savo legendos atsiradimo istorija, kiek atsiradimo vieta ir atvaizdavimu T. Sekieno bestiarijoje.

Dėl šios priežasties yra keliama teorija, jog Abura Akago istorija buvo sukurta paties T. Sekieno į vieną sujungiant kelis jau anksčiau egzistavusius pasakojimus apie aliejų vogiančią ugnį (油盗みの火 abura nusumino hi), užrašytus ankstesnėse Edo laikotarpio knygose. Nepaisant to, iki dabar išlikusi Abura Akago legenda yra būtent ta, kuri buvo pristatyta bestiarijoje “Iliustruotasis šimto demonų nakties paradas”.

Elgesys ir išvaizda

Abura Akago gali būti aptinkamas tankiai gyvenamose teritorijose dėl lengvai gaunamo lempų aliejaus.  Jis pirmiausia pastebimas kaip ugnies kamuolys, sklandantis danguje nakties metu iki tol, kol randa namus, kuriuose galės išgerti lempų aliejų. Patekęs į namus, jis įgauna kūdikio formą ir išlaižo aliejų iš lempų bei tradicinių popierinių žibintų. Baigęs maitintis, Abura Akago vėl pasiverčia į ugnies kamuolį ir išskrenda iš namo (Yokai Wikia 2017).

Abura Akago ir aliejaus tematika japonų mitologijoje

Aliejaus tema gali būti gan dažnai aptinkama japonų folklore, nes brangių resursų švaistymas buvo nepriimtinas. Tad istorijos apie aliejų išgėrusius, pavogusius žmones ar gyvūnus, kurie po mirties buvo už tai nubausti, ar jų motyvai gali būti sutinkami gan dažnai (Meyer 2015). Panašūs istorijos motyvai randami ir domintis tokiais jokajais kaip bakeneko, rokurokubiai, ubagabiai, abura sumaši bei daugeliu kitų. Vis tik Abura Akago yra vienas geriausiai žinomų iš aliejų vogiančių jokajų dėl savo vaidmens istoriniuose literatūros šaltiniuose.

Naudota literatūra

  1. Foster, M. D. 2009, Pandemonium and Parade: Japanese Monsters and the Culture of Yokai, University of California Press, California.
  2. Yokai Wikia, 2017, Abura-Akago. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 balandžio 16].
  3. Meyer, M. 2015, The Online Database of Japanese Ghosts and Monsters. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 balandžio 15].
1 vote