Rokurokubi

Rokurokubiai (ろくろ首 / 轆轤首 Rokuro-kubi) – vieni iš japoniškųjų jokajų. Yra dvi rokurokubių rūšys: tie, kurių kaklai išsitempia, ir tie, kurių galvos atsiskiria nuo kūno ir plaukioja aplinkui. Jie dažnai minimi japoniškose siaubo istorijose ir rašiniuose.

Savo išvaizda rokurokubiai mažai kuo skiriasi nuo paprastų žmonių. Rokurokubiai, kurių kaklai išsitempia, vaizduojami su labai greitai išsitempiančiais ir vėl susitraukiančiais kaklais. Žodis rokurokubis turi kelias kilmės versijas. Viena jų pasakoja, kad puodžiaus naudojamas žiedimo ratas (rokuro) primena pabaisos ištemptą kaklą, kita – kad panaudojus skėčio išskleidimo mechanizmą   jo rankena atrodo ilgesnė (rokuro), ir pan.

Rokurokubiai, kurių galvos atsiskiria nuo kūno (nukekubiai)
Šio tipo rokurokubiai laikomi pirmaisiais, originaliaisiais rokurokubiais. Nukekubiai yra blogi, jie puola žmones naktį ir geria jų kraują. Sakoma, kad, nukekubiams miegant, jų galvos atsiskiria nuo kūno ir skraidžioja aplinkui, o kūnas tampa jų silpnybe: jeigu kūnas pajudinamas, galva nebegali priaugti prie jo. Daug istorijų parašyta apie taip, kaip kažkas naktį matė rokurokubio galvą, atsiskiriančią nuo kūno. Buvo manoma, kad, rokurokubio galvai atsiskyrus nuo kūno, jo siela taip pat palieka kūną.

Veikale „Šimtas šalių pasakojimų“ (諸国百物語 Shokoku Hyaku Monogatari) yra istorija apie vyrą, iki pat namų nusekusį nukekubį, kuris, kaip paaiškėjo, buvo nuo kūno atsiskyrusi moters siela. Ši moteris, gėdydamasi savo nusikaltimų, paliko vyrą, nusiskuto plaukus ir sulaukė mirties.

Net ir Edo laikotarpiu sielos atsiskyrimas nuo kūno buvo laikomas liga. Esėje „Hokuso Sadan“ (北窻瑣談 Hokusō Sadan) pasakojama, kad pirmaisiais Kansei eros metais Ečigo provincijoje (dabartinėje Fukui prefektūroje) miegančios tarnaitės galva atsiskyrė nuo kūno ir nusirideno. Buvo aiškinama, kad tai jos siela, įgavusi galvos formą, paliko kūną (Nankei 1913, p. 704–705).

Siaubo istorijų knygoje „Kokon Hiaku Mongatari Hyoban“ (古今百物語評判 Kokon Hyaku Monogatari Hyōban) pasakojama apie žmoną, kurios galva atsiskyrė nuo kūno ir plaukiojo ore. Kitą rytą aplink jos kaklą buvo atsiradusi linija. Knygos autorius, Jamaoka Genrinas, apie šį reiškinį  kalba taip: „Tokie dalykai dažnai nutinka Pietryčių Azijoje, juos sunku suprasti įprastu mąstymu, tokių dalykų sostinėje nebūna, viskas, kas yra keista, egzistuoja tolimose žemėse“.

Rokurokubiai, kurių kaklai išsitempia
Pirmiausia apie rokurokubius, kurių kaklai išsitempia, buvo pradėta kalbėti Edo periodu tokiuose kūriniuose, kaip „Buja Dzokudan“ (武野俗談 Buya Zokudan), „Kanden Kohicu“ (閑田耕筆 Kanden Kōhitsu), „Jaso Kidan“ (夜窓鬼談 Yasō Kidan) ir pan.

Kūrinyje „Kašši Java“ (甲子夜話 Kasshi Yawa) užrašyta istorija apie ilgakaklę tarnaitę, kuri buvo laikoma rokurokube. Ši tarnaitė, rodos, niekuo nesiskyrė nuo kitų savo amžiaus merginų: nors jos veidas ir buvo baltokas, ji atrodė kaip eilinis žmogus. Vieną naktį, tarnaitei miegant, į jos kambarį atėjo vyriškis, kuriam ji tarnavo, ir pastebėjo, kad iš jos krūtinės kyla kažkas panašaus į garus. Kai garai tapo tirštesni, tarnaitės galva dingo ir vėl atsirado, tik šį kartą galva buvo sujungta su nežmoniškai ilgu kaklu. Pastebėjusi vyriškį tarnaitė persivertė ant kito šono, o jos kaklas vėl tapo normalus. Išsigandęs reginio šeimininkas atleido merginą. Po to tarnaitė ilgai neužsibūdavo vienoje darbo vietoje: kad ir kur įsidarbindavo, ją iš visur atleisdavo. „Kašši Javoje“ ir prieš tai minėtame kūrinyje „Hokuso Sadan“, reiškiniai, kai sielos palikdavo kūnus, o įprasto ilgio kaklai virsdavo nežmoniškai ilgais, buvo laikomi tam tikros rūšies ektoplazma (Matsura 1910, p. 264).

Populiaraus rašytojo Džepenšios Ikku knygoje „Rekoku Kaidan Kikigaki Dzoši“ (列国怪談聞書帖 Rekkoku Kaidan Kikigaki Zōshi) rašoma, kad Edo laikotarpiu rokurokubiai kilo iš žmogaus karmos. Vienuolis iš Enšiu (Enshū), vardu Kaišinas (Kaishin), ir moteris, vardu Ojocu (Oyotsu), pabėgo iš namų. Kaišinas nužudė Ojocu, nes moteris susirgo ir porai baigėsi pinigai. Grįžęs į vienuolyną, vyras permiegojo su kita mergina, su kuria susipažino smuklėje. Merginai užmigus, jos kaklas išsitempė, o veidas pasikeitė į nužudytosios Ojocu veidą, mat nužudytoji pradėjo reikšti savo pasipiktinimą. Po šio nutikimo Kaišinas ėmė gailėtis savo sprendimo ir, nuėjęs pas merginos tėvą, prisipažino, ką padarė. Tėvas papasakojo Kaišinui savo istoriją apie tai, kaip jis pats nužudė moterį ir pavogė jos pinigus, o juos vėliau panaudojo smuklei statyti. Dėl blogos karmos mergaitė, kuri jam gimė po nusikaltimo, tapo rakurokube. Galiausiai Kaišinas vėl grįžo į budistų vienuolyną ir pastatė Ojocu paminklą, jam primenantį šią istoriją.

Egzistuoja versija, kad rokurokubiai yra ne jokajai, bet žmonės su neįprastomis kūno anomalijomis. Edo laikotarpio rašinys „Kanden Košicu“, parašytas Bano Kokeijaus, pasakoja, kad miegodama geiša ant kaklo turėdavo užsidėti specialią konstrukciją, kuri tempdavo jos kaklą, kad apsaugotų  nuo širdies problemų (Kokei 1918, p. 701–702).

Rokurokubiai buvo minimi ne tik rašytiniuose šaltiniuose. Buvo kalbama, kad greitkelis tarp Iva ir Akeči kaimų, esančių Gifu prefektūroje, pakeitė savo formą į rokurokubių kaklo formą.

Bunkos periodu parašyta siaubo istorija apie prostitutę sulaukė didelio populiarumo. Joje pasakojama, kaip prostitutė, santykiavusi su svečiais, jiems užmigus ištempdavo savo kaklą ir laižydavo popierinių žibintų aliejų (tikėta, kad naktį rokurokubiai juo maitindavosi). Dėl šios istorijos popierinių žibintų aliejaus laižymas pradėtas laikyti liga. Taip pat Bunkos periodu rokurokubiai tapo labai populiarūs dėl išsigimėlių pasirodymų cirko vaidinimuose. Pasak „Šioho Kenbunroku“ (諸方見聞録 Shohō Kenbunroku), 1810 m. išsigimėlių namai Edo dalyje turėjo vyrą su ilgu kaklu, kuris buvo pramintas Rokurokubiu.

Meidži laikotarpyje taip pat galima rasti istorijų apie rokurokubius, pavyzdžiui, apie pirklių šeimą, gyvenusią Šibajos mieste, Osakos prefektūroje. Tėvai teigė, kad jų dukters kaklas kiekvieną naktį išsitempia. Nei šintoizmo, nei budizmo vienuoliai negalėjo jiems padėti ir išgelbėti dukters. Galų gale, kai miesto gyventojai sužinojo apie išsitempiantį jų dukters kaklą, pirklių šeimai teko išsikraustyti, niekam nepranešus kur.

Šaltiniai:

An online database of Japanese ghosts and monsters: Rokurokubi [internete] rasta:  < http://yokai.com/rokurokubi/ > [žiūrėta 2015 m. balandžio 29 d.].

Kokei, B. 1918., Kanden Kōhitsu. Tokyo: Yūhōdō, Taishō.

Matsura, S., 1910. Kasshi Yawa. Tokyo: Kokusho Kankōkai.

Nankei, T., 1913. Hokusō Sadan. Tokyo: Yūhōdōshoten.

 

Redagavo: Greta Kiškytė