Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Cučigumo

Cučigumo

Cučigumo (土蜘蛛 tsuchigumo, liet. „žemės vorai“) buvo senovės Japonijos literatūroje vartojamas žeminantis terminas apibūdinantis vietinius klanus bei gentis, kurie priešinosi Japonijos valdžiai. Laikui bėgant cučigumo susiformavo kaip jokajų (妖怪 yokai) rūšis japonų mitologijoje.

Išvaizda ir elgesys

Cučigumo yra moteriškos lyties neturintis kaklo voras, turintis aštuonias dideles ilgas kojas ir galvą sujungtą su kūnu. Panašus į tarantulą, kurių galima rasti Japonijos salose bei kitose pasaulio vietose. Manoma kad ilgai gyvenantys tarantulai gali transformuotis į jokajus. Jie dydžiu gerokai pralenkia žmogų, todėl gali pagauti daug didesnį grobį, daugiausiai žmones. Kaip ir kiti vorai, jokajai naudoja iliuziją ir apgaulę, kad prisiviliotų savo aukas. Džiorogumo naudoja savo seksualumą suvilioti jauniems vyrams, tuo tarpu cučigumo turi platesnį formų pasirinkimą bei didesnių ambicijų savo aukų atžvilgiu.

Istorija

Pasak istoriko Motoori Norinaga, senovės Japonijoje, cučigumo buvo naudojamas kaip žeminantis terminas klanams ar žmonėms, kurie priešinosi ar nerodė ištikimybės Japonijos Imperatoriui.

Iki šių dienų dar nėra žinoma kas atsirado pirmiau, – ar mitinis voras, ar žeminantis žodis, kuris apibūdina istorinius klanus. Susiduriant su anksčiausiais istoriniais šaltiniais, viena teorija grindžiama tuo kad, tie kurie priešinosi ir keldavo karus prieš imperinį teismą, buvo praminti kaip oni. Šio žodžio pavartojimas reiškė panieka ir tuo pat metu būdą, kaip demonizuoti valdžios priešus, tiesiogine prasme juos praminant demonais. Cučigumo galėjo būti jau gyvavęs, bet kaip neaiškus mitas, paimtas kaip terminas perteikti kiek mažesnei valstybės grėsmei, vėliau šis terminas įgavo populiarumo.

Kita teorija teigia, kad tsučigumo buvo išvestas iš senesnio žeminančio termino cučigomori (土隠 tsuchigomori) apytiksliai išvertus skambėtų „tie kurie slepiasi po žeme“. Šis terminas mini vietos klanus, kurie perdarydavo jau egzistuojančias urvų sistemas į sustiprintus tuščiavidurius molinius piliakalnius, gyvenamųjų vietų bei karo tikslams. Tai kelia prielaida jog šio termino naudojimas atsiskyrėlių klanams prasidėjo kaip žodžių žaismas, bet laikui bėgant pasakojimai apie protingus antropomorfinius vorus iš šio istorinio naudojimo pirmiausia išaugo kaip alegorija, o vėliau kaip mitas.

Iš seniausių istorinių dokumentų, cučigumo naudojamas apibūdinti gerai žinomus banditus, sukilėlius, arba nepaklusnius klano lyderius, taip pat apibendrindavo klanus kaip visumą. Kai kuriais atvejais neaišku, kokiu būdu šis terminas yra naudojamas. Metaforiškai šis terminas pažemina žmones ar klanus kurie priešinosi imperinei valdžiai – tam tikrais nuosekliais būdais, daugiausia partizaniniais karais ar aktyviai slėpdamiesi nuo valdžios.

Otogidzoši

Otogidzoši (御伽草子 otogi-zōshi, liet. „bendražygio pasakos“) yra gausiai iliustruotas literatūrinis žanras, kuris skirstomas į šešias skirtingas kategorijas: aristokratija, dvasininkija ir religija, kariai, eiliniai žmones, užsienio šalys ir keistos žemės, ir nežmogiškos būtybės.

Vienas iš žinomiausių otogidzoši darbų yra cučigumo soši (土蜘蛛草子 tsuchigumo-sōshi), šiuo metu yra eksponuojamas Tokijo nacionaliniame muziejuje. Šis literatūrinis kūrinys yra sudarytas iš devynių iliustracijų ir teksto sekcijų ir yra kilęs iš XIV amžiaus. Taip pat yra priskiriamas karių ir nežmogiškų būtybių otogidzoši kategorijai.

Cučigumo soši pasakoje, drąsūs kariai Minamotas Raiko ir Vatanabė Cuna pamatė kaukolę sklenžiančią ore. Ji juos nuvedė į apleistus rūmus, kuriuose rado keistus padarus tarp jų 290 metų moterį. Ji buvo maždaug metro ūgio su labai didele galva ir gyvuliškais bruožais. Tarp jų taip pat buvo neapsakomo grožio mergina, kuri sviedė baltos spalvos, lyg debesį, kamuolį į susižavėjusį, jos grožiu, Raiko. Tada Raiko išsitraukė savo kardą ir greitu mostu perrėžus ją, ji išnyko. Cunai atbėgus Raiko į pagalbą, jiedu rado ant žemės baltos spalvos kraujo pėdsakus, kurie juos nuvedė į vakarinius kalnus. Ten Raiko ir Cuna atrado 60 metrų aukščio padarą. Padaras buvo be kaklo, bet turėjo labai daug kojų, „Kas atsitiko mano kūnui yra labai skausminga“ ištarus padarui kariai priėjo arčiau. Tik prisiartinus padaras agresyviai smogė, bet kariai buvo nuožmesni, – perrėžus padaro pilvą iš jo pasipylė 7-8 metų vaikų dydžio vorai. Taip pat jie padaro pilve rado daug žmonių kaukolių, kurias palaidojo, o padaro kūną sudegino.

Cučigumo No teatre

Cučigumo populiarumas pasiekė ir No teatrą. Šis spektaklis pakliūna į demonų kategoriją, ir yra vienas populiariausių spektaklių savo kategorijoje. Iš vienos puses spektaklis populiarumą susilaukė ne iš savo originalios istorijos ar puikiai sudėliotų epizodų, bet dėl pagrindinio aktoriaus – cučigumo įgūdžių mėtyti voro voratinklius ant scenos.

Šiame spektaklyje pagrindiniai veikėjai yra karys Minamoto Raiko, kuris atgula į patalą dėl nežinomos ligos. Jo tarnaitė Kočo, kuri nešą jam vaistus, bet šie neturi jokio poveikio. Ir vieną naktį atvykęs keistas dvasininkas, kuris pradeda sukti Raiko į baltą siūlą. Nustebęs Raiko sužeidžia dvasininką savo garsiuoju kardu ir šis išgaruoja kaip ir soši darbe. Tada, Raiko išsiaiškina, kad šio keisto padaro tikroji tapatybė yra voro dvasia, kuri buvo nukauta Kacuraki kalne Imperatoriaus armijos. Ir būtent šis padaras sukėlė Raiko ligą, vasalams atsekus kraujo pėdsakus šie vėl nukauna voro dvasią.

Naudota literatūra

  1. Yokai, 2013, Tsuchigumo. Prieiga per internetą: http://yokai.com/tsuchigumo/ [žiurėta 2017m. balandžio 9d.].
  2. Noriko R. 2016 Seven Demon Stories from Medieval Japan, 66psl., Kolorado Universiteto Leidyba. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2017m. balandžio 17d.].
  3. Noriko T. Reider, 2013 Tsuchigumo soshi, Asian Ethology Volume 72, Number 1, Nanzan Religijos ir Kultūros institutas.
1 vote