Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Cučigumo

Cučigumo

Cučigumo (土蜘蛛 tsuchigumo, liet. „žemės vorai“) buvo senovės Japonijos literatūroje vartojamas žeminantis terminas, apibūdinantis vietinius klanus bei gentis, kurie priešinosi Japonijos valdžiai. Laikui bėgant cučigumo susiformavo kaip jokajų (妖怪 yokai) rūšis japonų mitologijoje.

Išvaizda ir elgesys

Cučigumo yra moteriškos lyties, neturintis kaklo voras, turintis aštuonias dideles ilgas kojas ir galvą, sujungtą su kūnu. Panašus į tarantulą, kurių galima rasti Japonijos salose bei kitose pasaulio vietose. Manoma, kad ilgai gyvenantys tarantulai gali transformuotis į jokajus. Jie dydžiu gerokai pralenkia žmogų, todėl gali pagauti daug didesnį grobį, daugiausiai žmones. Kaip ir kiti vorai, jokajai naudoja iliuziją ir apgaulę, kad prisiviliotų savo aukas. Džiorogumas naudoja savo seksualumą suvilioti jauniems vyrams, tuo tarpu cučigumo turi platesnį formų pasirinkimą bei didesnių ambicijų savo aukų atžvilgiu.

Istorija

Pasak istoriko Motoorio Norinaga, senovės Japonijoje, cučigumo buvo naudojamas kaip žeminantis terminas klanams ar žmonėms, kurie priešinosi ar nerodė ištikimybės Japonijos imperatoriui.

Iki šių dienų dar nėra žinoma kas atsirado pirmiau – ar mitinis voras, ar žeminantis žodis, kuris apibūdina istorinius klanus. Susiduriant su anksčiausiais istoriniais šaltiniais, viena teorija grindžiama tuo kad, tie kurie priešinosi ir keldavo karus prieš imperatoriaus rūmus, buvo praminti „oni“– velniais . Šio žodžio pavartojimas reiškė panieką ir tuo pat metu būdą, demonizuoti valdžios priešus, tiesiogine prasme juos praminant demonais. Tikėtina, kad ir cučigumo terminas galėjo būti pasiskolintas iš jau egzistavusio, bet nelabai konktretaus mito, ir naudotas apibūdinti kiek mažiau grėsmės keliantiems klanams. O vėliau ši sąvoka įgavo populiarumo.

Kita teorija teigia, kad cučigumo buvo išvestas iš senesnio, žeminančio termino „cučigomori“ (土隠 tsuchigomori), kuris apytiksliai išvertus skambėtų „tie kurie slepiasi po žeme“. Šis terminas mini klanus, kurie perdarydavo jau egzistuojančias urvų sistemas į sustiprintus tuščiavidurius molinius piliakalnius gyvenamųjų vietų bei karo tikslams. Tai kelia prielaidą, jog šį terminą atsiskyrėlių klanams apibūdinti pradėjo naudoti kaip žodžių žaismą, bet laikui bėgant atsirado pasakojimai apie tikrus vorus, protingus ir neretai antropomorfinius, ir visiems pasakojimams susipynus atsirado alegorijos, o po to ir mitas apie cučigumo.

Seniausiuose istoriniuose dokumentuose, cučigumo naudojamas apibūdinti gerai žinomus banditus, sukilėlius, arba nepaklusnius klano lyderius, taip pat apibendrindavo klanus kaip visumą. Kai kuriais atvejais neaišku, kokiu būdu šis terminas yra naudojamas. Metaforiškai jis pažemina žmones ar klanus, kurie priešinosi imperinei valdžiai – tam tikrais nuosekliais būdais, daugiausia partizaniniais karais ar aktyviai slėpdamiesi nuo valdžios.

Otogidzoši

Otogidzoši (御伽草子 otogi-zōshi, liet. „bendražygio pasakos“) yra gausiai iliustruotas literatūrinis žanras, kuris skirstomas į šešias skirtingas kategorijas: aristokratijų, dvasininkijos ir religinės, karių, eilinių žmonių, užsienio šalių ir keistų žemių bei nežmogiškų būtybių pasakos.

Vienas iš žinomiausių otogidzoši darbų yra „Cučigumo soši“ (土蜘蛛草子 tsuchigumo-sōshi), kuris šiuo metu eksponuojamas Tokijo nacionaliniame muziejuje. Šis literatūrinis kūrinys yra sudarytas iš devynių iliustracijų ir teksto sekcijų ir datuojamas XIV a. Taip pat jis priskiriamas karių ir nežmogiškų būtybių otogidzoši kategorijai.

„Cučigumo soši“ pasakoje drąsūs kariai Minamotas Raiko ir Vatanabė Cuna pamatė kaukolę, sklendžiančią ore. Ji juos nuvedė į apleistus rūmus, kuriuose rado keistus padarus, tarp jų 290 metų moterį. Ji buvo maždaug metro ūgio su labai didele galva ir gyvuliškais bruožais. Tarp jų taip pat buvo neapsakomo grožio mergina, kuri sviedė baltos spalvos kamuolį, lyg debesį, į susižavėjusį jos grožiu Raiko. Tada Raiko išsitraukė savo kardą ir greitu mostu perrėžė ją, ji išnyko. Cunai atbėgus Raiko į pagalbą, jiedu rado ant žemės baltos spalvos kraujo pėdsakus, kurie juos nuvedė į vakarinius kalnus. Ten Raiko ir Cuna atrado 60 metrų aukščio padarą. Padaras buvo be kaklo, bet turėjo labai daug kojų, „Kas atsitiko mano kūnui yra labai skausminga“, – taip ištarus padarui kariai priėjo arčiau. Tik prisiartinus padaras agresyviai smogė, bet kariai buvo nuožmesni. Perrėžus padaro pilvą, iš jo pasipylė 7-8 metų vaikų dydžio vorai. Taip pat jie padaro pilve rado daug žmonių kaukolių, kurias palaidojo, o padaro kūną sudegino.

Cučigumo No teatre

Cučigumo populiarumas pasiekė ir No teatrą. Šis spektaklis pakliūna į demonų kategoriją, ir yra vienas populiariausių spektaklių savo kategorijoje. Viena vertus, spektaklis populiarumo susilaukė ne iš savo originalios istorijos ar puikiai sudėliotų epizodų, bet dėl pagrindinio aktoriaus – cučigumo – įgūdžių mėtyti voro voratinklius ant scenos.

Šiame spektaklyje pagrindiniai veikėjai yra karys Minamotas Raiko, kuris atgula į patalą dėl nežinomos ligos. Jo tarnaitė Kočo nešą jam vaistus, bet šie neturi jokio poveikio. Ir vieną naktį atvykęs keistas dvasininkas, kuris pradeda sukti Raiko į baltą siūlą. Nustebęs Raiko sužeidžia dvasininką savo garsiuoju kardu ir šis išgaruoja kaip ir „Cučigumo soši“ pasakoje. Tada Raiko išsiaiškina, kad šio keisto padaro tikroji tapatybė yra voro dvasia, kurią imperatoriaus kariuomenė nukovė Kacuraki kalne. Ir būtent šis padaras sukėlė Raiko ligą, vasalams atsekus kraujo pėdsakus, šie vėl nukauna voro dvasią.

Naudota literatūra

  1. Yokai, 2013, Tsuchigumo. Prieiga per internetą: Čia [žiurėta 2017m. balandžio 9d.].
  2. Noriko R. 2016 Seven Demon Stories from Medieval Japan, 66psl., Kolorado Universiteto Leidyba. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017m. balandžio 17d.].
  3. Noriko T. Reider, 2013 Tsuchigumo soshi, Asian Ethology Volume 72, Number 1, Nanzan Religijos ir Kultūros institutas.
1 vote