Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Himiko

Himiko

Himiko (jap. 卑弥呼 Himiko) – legendinės Jamataikoku karalystės (jap. 邪馬台国 Yamataikoku) (dab. Japonijos) ir pirmoji žinoma valdovė moteris. Kai kurie šaltiniai teigia, kad ji buvo karalienė-šamanė, valdžiusi politiškai susiskaldžiusią valstybę ir žmones juos apkerėdama burtais.

Vardas

Tikslus karalienės vardo tarimas nėra žinomas, nes jos valdymo metais (II-III a.) Japonija dar neturėjo savo rašto sistemos. Galima variacija yra Pimiko ar Pimiku, o taip pat žinoma ir kaip Jamatohimė no Mikoto. Kadangi karalienės vardo tarimas kilęs iš kandži (kiniški ženklai, vartojami japonų rašto sistemoje) užrašymo dar iki šios sistemos reformų XX a. vid., manoma, kad tai galimas hieroglifų Himekiko trumpinys, o tai reiškia žynę, šamanę.

Taip pat yra teorija, pagal kurią Himiko yra titulas, o ne vardas. Manoma, kad tai iš tiesų yra klaidingas hime-ko užrašymas, reiškiantis princesę. Tai reikštų, jog kinai iš tiesų turėjo omenyje tik Jamataikoku princesę ar karalienę. Dar viena teorija dėl Himiko reputacijos kaip karalienės-šamanės teigia, kad Himiko yra hi, kas reiškia saulę, ir miko, kas reiškia žynuonę, šamanę, kombinacija. Tai insinuoja, kad Himiko buvo saulės deivės Amaterasu šventikė. Tiesioginė vardo reikšmė yra „saulės vaikas“ (New World Encyclopaedia 2014).

Kinija ir Korėja

Didžioji dalis turimų žinių yra surinkta is Kinijos ir Korėjos istorijos ir archeologų patvirtinimo kombinacijos. Prieš japonams pradedant fiksuoti savo istoriją, kinai jau žymėjo savo ir užfiksavo dalį jų istorijos. „Trijų Vei karalysčių kronikos“ laikomos pirmuoju rašytiniu šaltiniu apie Japoniją. Kronikos buvo parašytos remiantis Vei dinastijos į Japoniją siųstų delegacijų pasakojimais, kuriuose Japonija vadinama Va karalyste. Kalbos apie ankstyvąją japonų visuomenę ir valdymą Kronikose yra vienos ryškiausių, kadangi daug dėmesio buvo skiriama Himiko, Va karalienei, kuri nebūtų žinoma, jeigu sukilimai Korėjoje nebūtų buvę numalšinti Vei karalystės dėka. Kadangi Himiko nefiguruoja daugelyje ankstyvųjų tenykščių istorinių įrašų, jos tapatybė ir egzistavimas yra plačiai diskutuotinas tarp istorikų. Įdomu tai, kad nors dabartiniai japonų įstatymai draudžia moteriai valdyti šalį, Japonijos istorijoje buvo ne viena moteris valdovė. „Trijų Vei karalysčių kronikose“ teigiama, kad prieš Himiko tampant valdove Japonija anksčiau buvo valdoma vyro, tačiau po 70-80 metų kilo neramumų ir karinių konfliktų, po kurių žmonės išrinko valdyti moterį. Tai ir buvo Himiko, kuri praktikavo magiją ir burtus, užkerėdavo žmones.

Jamataikoku karalystė

Himiko valdymo metais šiaurinė Korėjos pusiasalio dalis buvo Kinijos Cao Vei valstijos vasalų Gongsun (Kung-sun) šeimos įtakoje. Pietinėje pusiasalio dalyje etninės grupės korėjiečių istorijoje, Japonijoje žinomos kaip Han ir Vai, stengėsi įgyti daugiau nepriklausomybės ir, kaip ir Japonijoje, kariavo tarpusavyje. Praėjus 10 mėn. po Gongsun Juano (公孫淵 Gongsun Yuan), Liaodongo srities valdovo, žūties, pasirodė pirmieji įrašai apie Himiko pasiuntinius, siųstus į Vei karalystę, o senoviniame Korėjos istoriniame veikale (kor. 삼국사기/三國史記 Samguk Sagi) minima, kad karalienė Himiko 172 m. siuntė delegacijas į Šilos (kor. 신라/新羅 Silla) karalystę (JREFF 2016).

Nihonšioki (jap. 日本書紀 Nihonshoki), kartais verčiama kaip Japonijos kronikos, antra seniausia knyga klasikinėje japonų literatūroje) senovinė knyga apie Japonijos istoriją, teigia, kad Himiko buvo imperatorienė Džingu Kogo (jap. 神功皇后). Yra ginčytina legenda, kad ji įsiveržė į Korėją ir sugrįžo kaip nugalėtoja, tačiau ši legenda yra dažniausiai atmetama dėl istorinių įrodymų trūkumo, jog japonai tuo metu apskritai galėjo būti Korėjoje. Vis dėlto, ši polemiška legenda buvo naudojama propagandos tikslais 1905 m., siekiant gauti daugiau palaikymo dėl Japonijos aneksijos (Yamatosaxon 2013).

Daugybė vietovių nuo Okinavos iki Jamato provincijų buvo siūlytos kaip Jamataikoku. Apie Va kraštą buvo kalbama, jog ten egzistavo daugiau nei šimtas mažų karalysčių, iš kurių net trisdešimt siejo tiesioginiai ryšiai su Kinija. Kinų istorikai teigia, kad iš jų stipriausia buvo Jamataikoku karalystė. Tačiau tikroji jos vieta išlieka paslaptyje. Istoriniai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Jamataikoku galėjo būti arba Jamato regione pietų centrinėje Japonijos pagrindinės salos Honšiū dalyje, arba šiaurinėje šių dienų Japonijos saloje Kiūšiū. Taip pat kai kurie daro prielaidas, jog dėl žodžių panašumo Jamato ir Jamatai galėjo būti viena ir ta pati vietovė. Bet istorikai, kurie sieja Himiko su Amaterasu, Japonų saulės deive, įkūrusia šinto religiją, teigia, kad jos karalystė buvo pietų centrinėje Honšiū salos dalyje, Isės šventyklos sritits (Heritage of Japan).

Himiko gyvenimas ir valdymas

Apie karalienės Himiko gyvenimą nėra žinoma daug. Vienų šaltinių teigimu, Himiko siejama su Jamatohimė no Mikoto – legendine imperatoriaus Suinino dukra, kuris jai perleido šventą veidrodį, simbolizuojantį saulės deivę. Manoma, kad V a. pr. m. e. Himiko paliko šį veidrodį Isės šventykloje, kuri yra dabartinėjė Mijės prefektūroje. Istoriniai šaltiniai teigia, kad Himiko pradėjo valdyti 188 m., suvienijusi didelę dalį senovės Japonijos, kuri, kaip minėta, buvo sudaryta iš daug mažų karalysčių, ir anot istorikų, mirė 247 ar 248 m. Jamatai miestas buvo jos karalystės centras. Himiko sėdo į sostą būdama 14 metų ir nebuvo ištekėjusi. Apie Himiko valdymą informacijos nėra daug, tačiau remiantis kinų istoriniais tekstais, ji palaikė gerus santykius su Kinija.

Himiko gyveno rūmuose, apsuptuose polisadų, stebimuose bokštų ir saugomuose daugiau nei tūkstančio karių. Jos valdymas tapo žinomas dėl jos atsiskyrėliškumo. Ji itin retai palikdavo rūmus, o jai tapus karaliene ją pamatyti galėjo labai nedaug pavaldinių. Sakoma, kad ji turėjo apie tūkstantį vergių, kurios jai patarnavo, ir tik vieną vergą, kuriam buvo leidžiama patekti į jos kambarius atnešti maistą, gėrimus ar laiškus. Taip pat teigiama, kad karalienė turėjo jaunesnįjį brolį, kuriam patikėdavo kasdienius reikalus ir kuris užėmė politinio patarėjo vietą, kadangi pati karalienė buvo griežtai saugoma ir gana atribota nuo pasaulio už rūmų. Dėlto jai atiteko daugiau religinis nei administracinis vaidmuo. Tačiau negalima teigti, kad Himiko perleido šalies valdymą. Nors ji ir puoselėjo savo religines pareigas, ji vadovavo daugiau nei šimtui anksčiau minėtų mažų karalysčių, kurios pripažino Himiko kaip valdovę.

Valdant karalienei Himiko, Jamataikoku karalystė suklestėjo. Giši no Vadžinden (jap. 魏志倭人伝 Gishi no Wajinden; „Vei metraščiai: aprašymai apie Vei“. Tai skyrius iš „Trijų Vei karalysčių kronikos“, kuriam buvo suteiktas japoniškas pavadinimas) įrašuose teigiama, kad Jamataikoku buvo daugiau nei 70 tūkstančių namų, gerai parengtos teisės ir mokesčių sistemos bei klestėjo mainai. Apie ten gyvenančius žmones kalbama kaip apie daugiausia taikius ir malonius. Savo valdymo laikotarpiu, Himiko siuntė delegacijas į Gi, ketindama sumažinti Va pietuose esančios Kunu karalystės karaliaus turimą įtaką. 247 m. Jamataikoku ir Kuna karalysčių nesutarimai paaštrėjo, bet šių nesutarimų pasekmės nėra žinomos. Manoma, kad sekančiais metais karalienė mirė (Heritage of Japan).

Po Himiko mirties Jamataikoku karalystės gyventojai jos garbei pastatė didžiulį pilkapį. Tai tapo kultūros dalimi, kuri buvo žymi ir kitame Japonijos istorijos periode Kofun (jap. 古墳時代 Kofun-jidai). Kartu su Himiko buvo palaidoti ir šimtai jos vergų, lydėjusių ją į pomirtinį gyvenimą su brangiausiais ir svarbiausiais daiktais. Mirus karalienei, Jamataikoku vėl apėmė chaosas ir karai. Sakoma, jog kovose dėl sosto žuvo tūkstančiai. Vis tik viena jos dukterėčių – trylikametė Iyo – pakeitė Himiko kaip naujoji karalienė (JREFF 2016).

Karalienė ir šamanizmas

Karalienė Himiko galėjo būti šamanė, žyniuonė ar išskirtinė šventikė, galėjusi bendrauti su dievais. Dėl jos paslaptingumo manoma, kad Himiko karalystę kontroliavo burtais ir magija (Heritage of Japan). Archeologų teigimu, Japonijoje esančiuose Makimuku griuvėsiuose rastas sudegintas šerno mentikaulis gali turėti ryšių šamane karaliene Himiko ir Jamataikoku valdančiaisiais lyderiais, kurie praktikavo gyvūnų kaulų deginimą nuspėti ateitį. Tikima, kad toks ateities spėjimo būdas išsivystė iš iš tuometinės Kinijos atkeliavusio ateities spėjimo. Makimuku rastas radinys, anot mokslininkų, patvirtina karalienės Himiko egzistavimą, kadangi teigiama, kad miestas buvo svarbus Jamataikoku karalystėje (Miller 2015).

Himiko pripažinimas ir palikimas

Himiko nebuvo žymi ir ji nesulaukė pripažinimo iki vėlyvo Edo periodo (1600-1868). Manoma, jog taip yra dėl informacijos stokos pirmuosiuose japoniškuose tekstuose Kodžiki (jap. 古事記 Kojiki) ir Nihonšioki, kitu pavadinimu Nihongi, kuriuose nei karalienė-šamanė, nei karalystė nėra minimos. Mokslininkai tai aiškina remdamiesi faktu, kad VIII a. valdantieji Japoniją varžėsi su kinų patriarchaliniais idealais ir institucijomis. Tai neleido tikėti Himiko egzistavimu. Japonų budizmo ir konfucionizmo įsisavinimas taip pat neleido kilti ir moters statusui visuomenėje.

Laimei, Himiko nebuvo ištrinta iš istorijos. Pokario laikotarpiu istorikai ir archeologai atsižvelgė į senovinius tekstus kaip į archeologines vietas. Eilės atradimų įžiebė diskusijas apie Jamataikoku buvimo vietą ir staiga Himiko tapo viena ryškesnių asmenybių Japonijos istorijoje.

Po Himiko mirties buvo ir daugiau karalienių-šamanių ir imperatorienių. Tokia valdymo forma nebuvo reta. Tai palyginus su Riūkiū salomis (dab. Okinava), kurios anskčiau nebuvo Japonijos sudėtyje, karalienės-šamanės panašiai valdė iki XIX a. Po daugybės metų Nihongi buvo rašoma, kad Himiko buvo tiesioginė saulės deivės Amaterasu palikuonė, o galbūt netgi buvo pati Amaterasu. Karalienė Himiko įkvėpė nemažai spekuliacijų ir diskusijų. Ji parodė kokia galinga galėjo būti moteris senovės Japonijoje, atskleidė stiprius ir japonams svarbius dvasinius įsitikinimus (Hosak ir Lübeck 2006, p. 130).

Nara kapo atradimas

Japonų archeologai tiki identifikavę paskutinę legendinės karalienės poilsio vietą, bet mažai tikėtina, kad jie turės patikimų įrodymų, kadangi rūmai uždraudė tolesnius tyrinėjimus. Nacionalinio Japonijos istorijos muziejaus mokslininkai teigia, jog yra įrodymų, pagal kuriuos Naros prefektūroje Sakurajaus mieste rastas Hokenojamos kapas, yra vienas seniausių ir galimai priklauso karalienei Himiko. Nors anskčiau archeologai teigė, kad tradicinės raktaskylės formos kapas buvo pastatytas IV a. ir todėl per modernus, kad galėtų būti karalienės Himiko, profesoriaus Hidekis Harunaris vedama komanda atrado naujų keramikinių dirbinių netoli tos kapavietės, kurie, datuojama, buvo pagaminti III a. Pats kapas yra 280 m ilgio ir beveik tris kartus didesnis už kitus pilkapius tame regione. Profesoriaus Harunario teigimu „karalienė Himiko, būdama pirma moteriškos lyties valdovė, išlaikiusi valdžią tokį ilgą tarpą, užima itin svarbią vietą Japonijos istorijoje. Nors šiandien nėra tiksliai žinomas jos valdymo laikotarpis, ji yra viena populiariausių valdovių“ (Ryall 2009).

Profesoriaus Harunario straipsnis gali išprovokuoti naujų diskusijų Japonijos istorijos ir karališkosios šeimos klausimu, kadangi teigiama, kad Japonijos karališkoji linija prasidėjo nuo saulės deivės Amaterasu. Specialistų ir istorikų tarpe, daug abejonių kelia ir dvejonės, ar Himiko tikrai buvo karalienė, ar daugiau šamanė. Kapavietės tyrinėjimas galėtų išsklaidyti visus neaiškumus visiems laikams, tačiau tą padaryti leidimo nėra. „Labai norėčiau gauti galimybę kasinėti Hokenojamos kapą, bet tai neįmanoma, kol negausiu leidimo,“ sakė profesorius Harunaris. „Vis tiek manau, kad iš radinių gauta informacija yra teisingi ir šis kapas priklausė Himiko“ (Ryall  2009).

 

Literatūros sąrašas

Encyclopaedia Britannica, 1998. Himiko, Japanese Ruler [interne] rsata: <https://www.britannica.com/topic/Himiko-Japanese-ruler> [žiūrėta 2017-04-28].

Hosak, M. ir Lübeck, W., 2006. The Big Book of Reiki Symbols. JAV: Lotus Press, [internete] rasta: Google Books <https://books.google.lt/books?id=DJRp9ps3728C&pg=PA130&lpg=PA130&dq=queen+himiko&source=bl&ots=KxiJZ7SxQt&sig=BGP03Y6tGVDoCWQhkCnla-HFBJE&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=Himiko&f=false> [žiūrėta 2017-04-18].

Kidder, E. J., Jr., 2007. Himiko and Japan’s Elusive Chiefdom of Yamatai. Honolulu: University of Hawaii Press, p. [internete] rasta: Google Books <https://books.google.lt/books?id=7pEOicqsjv0C&pg=PA362&lpg=PA362&dq=queen+himiko&source=bl&ots=vwtQhBjcUf&sig=R-NB0gzSUz1oQfIn6JXuVTfMULQ&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=himiko&f=false> [žiūrėta 2017-04-18].

Miller, M., 2015. Ancient Origins. Ancient Japanese Queen Himiko may have Burned Animal bones to tell the future, [internete] rasta: <http://www.ancient-origins.net/news-history-archaeology/ancient-japanese-queen-himiko-burned-animal-bones-tell-future-020207> [žiūrėta 2017-04-18].

New World Encyclopaedia, 2014. Himiko, [internete] rasta: <http://www.newworldencyclopedia.org/entry/Himiko>[žiūrėta 2017-04-28].

Ryall, J., 2009. The Telegraph. Tomb of Legendary Queen Himiko Found, [internete] rasta: <http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/asia/japan/5419986/Tomb-of-legendary-Japanese-Queen-Himiko-found.html> [žiūrėta 2017-04-29].

Heritage of Japan, (n.d.). Queen Himiko and the Mystery of Yamatai-koku, [internete] rasta: <https://heritageofjapan.wordpress.com/yayoi-era-yields-up-rice/the-advent-of-agriculture-and-the-rice-revolution/who-was-queen-himiko/> [žiūrėta 2017-04-26].

Smith, B. G., 2008. The Oxford Encyclopedia of Women in World History, 1 tomas. Oxford University Press, [internete] rasta: Google Books <https://books.google.lt/books?id=EFI7tr9XK6EC&pg=RA1-PA453&lpg=RA1-PA453&dq=queen+himiko&source=bl&ots=oZjMN6dyeG&sig=urz4Cx2d8U7ZzWnOf30u57wYSf4&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=queen%20himiko&f=false> [žiūrėta 2017-04-26].

JREFF, 2016. Himiko, [internete] rasta: < https://www.jref.com/articles/himiko.315/> [žiūrėta 2017-04-25].

Yamatosaxon, 2013. The Shaman Queen of Yamatai, [internete] rasta: <https://thedailybeagle.net/2013/03/06/the-shaman-queen-of-yamatai/> [žiūrėta 2017-04-26].

Searching in History, 2015. Who was Queen Himiko? [internete] rasta: <https://searchinginhistory.blogspot.lt/2015/05/who-was-queen-himiko.html> [žiūrėta 2017-04-26].

3 votes