Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kosodate jūrei

Kosodate jūrei

Kosodate jūrei (子育て幽霊, kosodate yūrei, liet. „vaikus auginantis vaiduoklis“) – vaiduoklių tipas japonų mitologijoje. Kosodate jūrei yra vadinami vaiduokliai moterų, kurios mirė gimdydamos arba netrukus po kūdikio gimimo. Teigiama, kad jos negali palikti gyvųjų pasaulio dėl stipraus prisirišimo prie savo kūdikio bei jaučiamų motiniškų pareigų.

Kosodate jūrei pasirodo dėl vieno vienintelio dalyko – pamatyti, kad jų kūdikis yra saugus ir sveikas, bei įsitikinti, kad jam nieko netrūksta. Jos tą bando padaryti pirkdamos saldainius ar kitus mažus niekniekius, tačiau neturėdamos pinigų bando susimokėti bet kuo, ką randa, kartais netgi lapais. Šie vaiduokliai taip pat ieško žmonių, kuriuos būtų galima nukreipti į tą vietą, kur yra jų vaikai – jeigu kūdikis randamas ir juo tinkamai pasirūpinama, kosodate jūrei gali keliauti į mirusiųjų pasaulį ir pagaliau ilsėtis, tačiau iki kol taip atsitinka, ji pasmerkta pasirodyti kasnakt, kad surastų kas galėtų išgelbėti jos kūdikį.

Kaip ir visi jūrei, kosodate jūrei pasirodo atrodydamos lygiai taip pat kaip atrodydavo prieš savo mirtį – jos būna apsirengusios tais pačiais drabužiais, kuriais buvo aprengtos laidotuvių metu, arba tais, kuriuos dažnai dėvėdavo būdamos gyvos. Jos dažnai pasirodo prekybininkams arba žmonėms, kurie keliauja vėlai naktį, taip pat yra linkusios vėl ir vėl (dažniausiai šešias arba septynias naktis iš eilės) grįžti į tą pačią vietą. Tačiau nepaisant savo gąsdinančios išvaizdos, kosodate jūrei dažnai yra laikomos mažiau baisios, netgi ganėtinai mylinčios palyginus su kitais japoniškų vaiduoklių tipais ar jokajais.

Kosodate jūrei istorijos ir legendos yra ganėtinai dažnos, pirmoji žinoma istorija datuojama šešioliktu amžiumi (Bane, 2016), Edo laikotarpiu. Tam tikros istorijos detalės skiriasi priklausomai nuo regiono, tačiau viena, dažniausia, versija skamba maždaug taip: lietingą naktį, vienas Kioto prekybinkinkas uždarinėjo savo parduotuvę nakčiai, kai išgirdo kažką tyliai barbenant į langą. Pažiūrėjęs laukan, jis pamatė lauke stovinčią moterį, visą permirkusią lietuje. Prekybininkas paklausė, ar moteriai nereikią pagalbos, tačiau ji papurtė galvą ir paprašė vieno vienintelio dalyko – parduoti jai vieną saldainį. Nors parduotuvės darbo laikas jau buvo seniai pasibaigęs, prekybininkui pagailo moters, kiaurai peršlapusios lietuje, todėl saldainį jis jai pardavė. Ji pardavėjui sumokėjo vienu monu – japonišku pinigu – ir dingo.

Kitą naktį moteris grįžo ir vėl paprašė saldainio, susimokėjo dar vienu monu, ir vėl dingo – tai tęsėsi šešias naktis. Septintą naktį ji grižo, tačiau nebeturėjo pinigų, todėl prašydama saldainio pardavėjui ji ištiesė saują lapų. Vyriškis atsiprašė ir pasakė, kad negali priimti lapų už pinigus, todėl moteris už saldainį pasiūlė jam savo paltą. Iš pradžių pardavėjas nesutiko, manydamas, kad imti paltą už saldainį būtų nederama, tačiau vėliau pasidavė moters įkalbinėjimams ir pagaliau pardavė jai saldainį. Po to moteris vėl dingo.

Kitą dieną vienas pirklys iš šalia esančio kaimo vyko pro miestą. Jis sustojo savo draugo, jau minėto prekybininko, parduotuvėje ir šis jam papasakojo apie keistą moterį, kuri apsilanko šioje parduotuvėje kiekvieną naktį, taip pat papasakojo ir apie sandėrį su paltu. Kai pirklys pamatė moters paltą, jis staiga išbalo ir pasakė, kad šis paltas priklauso jo draugo žmonai. Prekybininkui paklausus ar tai galbūt ta pati moteris, kuri čia kasnakt lankosi, pirklys atsakė kad tai neįmanoma, nes ji prieš savaitę mirė ir pridūrė, kad ji buvo palaidota būtent su šiuo paltu.

Abu draugai, vejami smalsumo, nuvyko į šventyklą kur moteris buvo palaidota ir papasakojo dvasininkui, ką matė prekybininkas. Dvasininkas juos subarė, kad tiki visokiais prietarais ir nuvedė juos prie moters kapo parodyti, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti, tačiau kai jie pagaliau pasiekė kapą, išgirdo naujagimio verksmą, sklindantį iš po žemės.

Vyrai atkasė kapą ir suprato, kad tai išties kūnas moters, kuri kasnakt visą savaitę lankė parduotuvę. Tarp jos rankų susuktas į audinį gulėjo kūdikis, kuris gimė po moteris laidotuvių. Kartu su vaiku audinyje buvo šeši pusiau suvalgyti saldainiai, kurie padėjo jam nenumirti iš bado. Moteris už juos sumokėjo šešiais monais, kurie tradiciškai paliekami kape kartu su kūnu ir yra skirti sumokėti pomirtinio pasaulio sargams. Vaikas buvo paimtas iš kapo ir grąžintas jo šeimai. Kai moteris buvo palaidota iš naujo, jos veidas atrodė labai ramus ir palaiminingas, ir jos vaiduoklis parduotuvėje niekada nebepasirodė.

Kosodate jūrei yra ganėtinai panaši į kitą vaiduoklių tipą, Ubume (産女, ubume), todėl kartais netgi laikoma tiesiog kitu šio vaiduoklio vardu, tačiau vis dėlto, tarp jų yra nemažai skirtumų. Ubume smarkiai asocijuojasi su krauju ir budistų pragaru, kur esą yra siunčiamos moterys kurios miršta būdamos nėščios. Ubume taip pat stengiasi, kad kas nors imtų ir palaikytų jų vaiką, ko kosodate jūrei niekada nedaro (Davison, 2014).

Kosodate jūrei iki šių laikų išlieka ganėtinai populiari figūra Japonijos folklore. Iki šių dienų Kiote veikia nedidelė parduotuvėlė, kurioje, kaip teigiama, ir pasirodė šis vaiduoklis, ten taip pat pardavinėjami kosodate ame (子育て幽霊飴, kosodate yūrei ame) – saldainiai, kuriuos kosodate jūrei neva pirko savo kūdikiui.

Naudota literatūra:

  1. Bane, T., 2016. Encyclopedia of spirits and ghosts in world mythology. Jefferson, NC: McFarland & Company, Inc.
  2. Davison, Z., 2014. Kosodate Yūrei – The Child-Raising Yūrei. [internete] rasta < https://hyakumonogatari.com/2014/06/27/kosodate-yurei-the-child-raising-yurei/> [žiūrėta 2017 balandžio 18]
  3. Yokai.com, 2015. Kosodate yūrei. [internete] rasta: < http://yokai.com/kosodateyuurei/> [žiūrėta 2017 balandžio 15]
1 vote