Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Nuė

Nuė

Nuė (jap. 鵺, 鵼, 恠鳥 arba 奴延鳥, nue) dar kitaip žinoma kaip japoniškoji chimera – mitinė Japonijos būtybė, arba jokajus (jap. 妖怪, yōkai), priklausiusi mononokė (jap. 物の怪) japoniškų mitinių būtybių grupei. Manoma, kad kaip ir daugelis kitų mitinių būtybių Japonijos mitologijoje, nuė atkeliavo iš senovės Kinijos. Nuė yra viena seniausių jokajų Japonijos mitologijoje. Tai patvirtina jos aprašymas Kodžikyje (jap. 古事記, Kojiki), seniausioje Japonijos kronikoje, kuri datuojama 711-712 m. Anot kitų šaltinių, nuė pirmą kartą minima vėlesniame rašytiniame šaltinyje – Pasakojime apie Heikė (jap. 平家物語, Heike Monogatari) (Foster 2015, p. 194). Šis kūrinys sudarytas iš įvairių istorijų apie tuometinius karus tarp japoniškų klanų, kurie aprašomi remiantis legendomis bei sakmėmis.

Išvaizda

Nuė yra kelių skirtingų gyvūnų hibridas. Pasakojime apie Heikė teigiama, jog ši būtybė turi beždžionės veidą, tigro kojas, tanukio (japoniškasis meškėnas) kūną ir priekinę gyvatės dalį vietoje uodegos (Foster 2015, p. 195). Kitoje Pasakojimo apie Heikė versijoje, žinomoje kaip „Gendži ir Heike giminių suklestėjimas ir nuosmukis“ (jap. 源平盛衰記, Genpei Jōsuiki) teigiama, kad nuė turi tigro nugarą, tanukio kojas, katės galvą, vištos liemėnį ir lapės (jap. 狐, kitsune) uodegą. Dėl tokios grubios išvaizdos nuė taip pat žinoma kaip japoniškoji chimera.

Senais laikais manyta, kad nuė buvo naktinis paukštis, giedojęs azijinio strazdo balsu (Foster 2015, p.195). Todėl vienas iš galimų nuės pavadinimo užrašymo kandži rašmenimis (鵺) sudarytas iš dviejų simbolių – „naktis“ (jap. 夜, yoru) ir „paukštis“ (jap. 鳥, tori).

Elgesys

Kadangi nėra daug pasakojimų apie nuė susidūrimus su žmonėmis, negalima teigti ar šis padaras buvo geras, ar blogas (Bane 2016, p. 242). Yra pasakojama, kad nuė gali pasiversti į tamsius ir tankius debesis bei skleisti kraupius paukščio garsus. Todėl ši mitinė būtybė dažniau asocijuojama su negatyviais reiškiniais bei bloga lemiančiais ženklais (Cavallaro 2010, p. 88). Manoma, kad nuė gyveno kalnuose (Foster 2015, p. 197).

Legendos

Pati žymiausia legenda, aprašoma Pasakojime apie Heikė, pasakoja istoriją apie tai kaip nuė užpuolė Kiotą 1153 m. vasarą. „Imperatorius Konoė pradėjo kiekvieną naktį sapnuoti košmarus ir sunkiai susirgo. Kadangi jokie vaistai, jokios maldos nepadėjo besikankinančiam imperatoriui, buvo manoma, kad valdovo negalią sukėlė kiekvieną naktį rūmuose pasirodanti piktoji dvasia. Vieną dieną Kiotą užklupo didžiulė audra. Imperatorius pasikvietė legendinį samurajų (jap. 侍, samurai ) Minamoto-no Jorimasą ir įsakė jam susidoroti su piktąja dvasia. Samurajus, pasiemęs savo legendinį lanką, pasikvietė savo ištikimą kompanioną I-no Hajatą ir leidosi į piktosios dvasios medžioklę.

Atėjus nakčiai, abu karius užklupo keistas vėjas, atnešantis juodus debesis. Jorimasa šovė vieną strėlę į tamsiuosius debesis ir su ta akimirka iš jų pasigirdo baisus paukščio klyksmas, ir nuė nukrito iš debesų ant žemės. I-no Hajatas greitai puolė padarą ir jį nužudė. Imperatorius kaipmat pasveiko ir apdovanojo abu karius įteikdamas garsiają Šišio kataną (jap. 刀 – vienašmenis japoniškas kalavijas).

Kioto gyventojai, bijodami, kad po nuės nužudymo juos užklups prakeiksmas, įkėlė jos kūną į laivą ir paleido jį žemyn Kamo upe. Po kiek laiko laivas su padaro kūnu atsirėmė į Ašijos miestelio, esančio Hiogo prefektūroje, krantą. Gerieji miestelio gyventojai palaidojo nuė ir pastatė jam pilkapį, pavadinimu Nuė kalva.“ (Rosen 2009, p. 107) Legendoje minimą Nuė kalvą galima pamatyti ir šiandien.

Šaltiniai:

  1. Bane, T. 2016, Encyclopedia of Beasts and Monsters in Myth, Legend and Folklore, McFarland & Company, Inc., Publishers, Šiaurės Karolina. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 15 d.]
  2. Cavallaro, D. 2010, Magic as Metaphor in Anime: A Critical Study, McFarland & Company, Inc., Publishers, Šiaurės Karolina. Prieiga per internetą: < čia> [žiūrėta 2017 m. balandžio 15 d.]
  3. Foster, D., M. 2015, The Book of Yōkai, University of California Press, California.
  4. Rosen, B. 2009, The Mythical Creatures Bible: The Definitive Guide to Legendary Beings, Sterling Publishing Co., Niujorkas. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 15 d.]
2 votes