Šinsengumi

Šinsengumi (新撰組 arba 新選組, Shinsengumi, liet. naujosios pajėgos) tai nedidelė grupuotė elitinių karių, įkurta ir įgaliota Tokugavos šiogūnato (徳川幕府 Tokugawa bakufu, paskutinė feodalinės Japonijos karinė vyriausybė). Pirminė šinsengumi pareiga buvo apsaugoti šiogūną, nuslopinti bei užkirsti kelią imperealistiniams sukilimams, taip pat apsaugoti Japonijos gyventojus. Tad neretai šinsengumi vadinami Edo laiktoarpio (1603-1868) pabaigos policija.

Rošigumi

Šinsengumi pradžia galima laikyti 1863 metais Tokugavos šiogūnato suformuotas Rošigumi (浪士組 Rōshigumi) pajėgas. Jos buvo sudarytos iš roninų (浪人 ronin, liet. samurajus, neturintis šeimininko), jog apsaugotų tuometinį šiogūną Iemoči Tokugavą (家茂徳川 Iemochi Tokugawa) jo vizito į Kiotą metu. Terminas „roši“ buvo sukurtas ir duotas šios pajėgos roninams, siekiant pagerinti rošigumi įvaizdį ir įprasminti jų svarbią užduotį (Hillsborough 2013, p. 12-13). Nepaisant to, jog šios pajėgos buvo įkurtos Tokugavos šiogūnato, tuometinis Rošigumi vadovas Kijokava Hačirō (清河八郎 Kiyokawa Hachirou) buvo imperatoriaus šalininkas ir nuo pat pradžių rinko roninus, siekdamas užtikrinti imperatoriaus valdžią Kiote. Tai sužinoję dauguma rošigumi narių grįžo atgal į Edą (dabartinis Tokijas), o likusieji trylika Rōšigumi narių vedami Kamos Seridzavos (沢鴨 Serizawa Kamo) pasiliko Kiote saugoti šiogūnato interesų ir sudarė šinsengumi pajėgas.

Ikedajos incidentas

Ikedajos incidentas, dar įvardijamas kaip Ikedajos antpuolis (池 田屋事件 Ikedaya jiken), įvyko 1864 m. liepos 8-tąją, Kioto priemestyje. Šio įvykio metu šinsengumi pajėgos, vadovaujamos Isami Kondō, užpuolė Ikedajos užeigoje reziduojančius pro-imperealistų sukilėlius, kurie ruošėsi nuversti šiogūnato valdžią ir nužudyti visus ją palaikančius. Po antpuolio, trukusio dvi valandas, sukilėliai buvo suimti ar nužudyti. Kadangi sukilėliai taip pat planavo sudeginti Kiotą, šinsengumi per naktį tapo Japonijos didvyriais. Kai kurie istorikai mano, jog ši šinsengumi pergalė prailgino Tokugavos šiogūnato valdymo laikotarpį iki Meidži restauracijos.

Hierarchija

Šinsengumi hierarchija susiformavo po Ikedajos incidento.

Pagrindinės pareigos:

• Isami Kondō (勇近藤) vyriausiasis šinsengumi vadas.
• Tošidzo Hidžikata (歳三 土方 Toshizo Hijikata) antrasis šinsengumi vadas.
• Keisuke Jamanami (敬助 山南 Keisuke Yamanami) vyriausiasis sekretorius.
• Kašitaro Ito (甲子太郎 伊東 Kashitaro Ito) štabo viršininkas.

Padalinių kapitonai:

• Sōdži Okita ( 総司 沖田 Souji Okita) pirmojo padalinio kapitonas.
• Šinpači Nagakura (新八 永倉 Shinpachi Nagakura) antrojo padalinio kapitonas.
• Hadžime Saito (一 斎藤 Hajime Saito) trečiojo padalinio kapitonas, taip pat vadovas Aizu mūšyje.
• Chiūdži Macubaru (忠司 松原 Chuuji Matsubara) ketvirtojo padalinio kapitonas.
• Kanriūsai Takeda (観柳斎 武田 Takeda Kanryuusai) penktojo padalinio kapitonas.
• Gendzaburo Inoue (源三郎井上 Genzaburo Inoue) šeštojo padalinio kapitonas.
• Sandžiurō Tani (三十郎 谷 Sanjurou Tani) septintojo padalinio kapitonas.
• Heisuke Todo (平助藤堂) aštuntojo padalinio kapitonas.
• Mikisaburō Sudzuki (三木三郎 鈴木 Miksaburou Suzuki) devintojo padalinio kapitonas.
• Sanosuke Harada (左之助 原田) dešimtojo padalinio kapitonas.

Taisyklės

Šinsengumi taisyklės buvo sukurtos siekiant kontroliuoti narių veiklą. Nusižengus nors vienai iš šių taisyklių šinsengumi narys privalėjo atlikti sepuku (切腹 Seppuku), tai yra persipjauti savo pilvą kardu.

1. Nukrypti nuo samurajų garbės kodekso.
2. Palikti šinsengumi pajėgas.
3. Privačiai užsidirbti pinigų.
4. Dalyvauti bet kokioje kitoje veikloje susijusioje su teisėsauga.
5. Įsivelti į asmenines kovas.

Uniforma

Tradicinę uniformą sudarė apatinis kimono, klostuotos, plačios kelnės rišamos ties liemeniu – hakama (袴), ilgas, šlaunis siekiantis švarkas – haori (羽織) bei balta virvelė – tasuki (襷), skirta prilaikyti ilgas rankoves, jog jos nesimaišytų kovos metu. Galvos raištis su hieroglifu „誠“ kuris reiškia tiesą ir nuoširdumą ir yra tariamas „makoto“. Mūšiu metu šinsengumi taip pat dėvėjo šalmus bei lengvus šalmus po uniforma. Dėl šviesiai mėlynų haori su baltais trikampiais apačioje (kurie simbolizuoja kalnus) šinsengumi buvo lengvai atpažinami kovos lauke, nes įprastinės to meto karių uniformos būdavo rudos arba pilkos spalvos.

Žymesni nariai:

Isami Kondō (1834-1868) tapo vyriausiuoju šinsengumi vadu po Seridzavos mirties. Jam vadovaujant iš esmės pasikeitė požiūris į šinsengumi. Kondō paskatino daugybę roninų prisijungti prie šinsengumi ir įkvėpė daugybę karių.

Po Toba-Fušimi Mūšio 1868 metais jau yrantis Tokugavos šiogūnatas Kondō suteikė jaunojo patarėjo – vakadošijori rangą (年寄格 wakadoshiyori-kaku). Tais pačiais metais Kondō buvo sulaikytas naujosios vyriausybės ir nugabentas į Itabaši miestą, kur jam buvo pateikti kaltinimai dėl Riōma Sakamoto (坂本 龍馬 Ryouma Sakamoto) nužudymo. Jis buvo pripažintas kaltu ir jam nebuvo leista atlikti sepuku, todėl 1868 metų pavasarį jis buvo nukirsdintas.

Tošidzo Hidžikata (1835-1869) žymiausias šinsengumi narys, pasižymėjęs savo griežtu valdymu, įtakingumu bei lyderiavimu. Nors formaliai Hidžikata ir nebuvo vyriausiasis šinsengumi vadas, tačiau kartu su Kondō priimdavo svarbiausius sprendimus. Manoma, jog būtent Hidžikata nusprendė sukurti griežtas Šinsengumi taisykles, kurių pasekoje daugybė narių buvo priversti atlikti sepuku. Hidžikata dažnai minimas kaip „demoniškasis pavaduotojas“ (鬼の副長 oni no fukuchou), nepaisant to, kitų narių memuaruose jis aprašomas, kaip puikus vadovas.

Po Isami Kondō mirties, Hidžikata vadovavo šinsengumi pajėgoms paskutiniuose mūšiuose. Žlungant Tokugavos šiogūnato valdymui buvo paskelbtas naujai įkurtos Ezo Respublikos (1869 sausio 27-birželio 27) armijos viceministru. Hidžikata buvo pašautas ir mirė kovos lauke Hakadatės mūšio (函館戦争 Hakodate Sensō) metu. Manoma, jog prieš pat paskutinį mūšį Hidžikata parašė savo garsųjį eilėrašti:

„Nors mano kūnas suirs Ezo saloje, mano dvasia saugos mano valdovą rytuose.“

Sōdži Okita (1844(?)-1868) pirmojo šinsengumi padalinio kapitonas, pagarsėjas kaip neprilygstamas kardo meistras. Mokytis kardo meno jis pradėjo būdamas devynerių ir netrukus buvo vadinamas kardo genijumi. Manoma, jog dvylikos metų Okita jau kovoje nugalėjo Širakavos klano kardo instruktorių. O būdamas devyniolikos tapo Šieikano dodžo (試衛館 Shieikan) vyriausiuoju mokytoju. Žymiausia jo ataka – „Trigubas dūris“, kurio metu vienu kardo judesiu sužalojami abu priešininko pečiai ir kaklas.

Okita dalyvavo buvusių rošigumi narių Yošio Tonōuči ir Kamo Seridzavos nužudymuose bei Ikedajos incidente. Manoma, jog pastorojo metu Okita antrajame aukšte dvi valandas kovojo beveik vienas. 1868 metais jis mirė nuo tuberkuliozės.

Vaizdavimas populiariojoje kultūroje

Šiandien šinsengumi nariai yra ne tik svarbūs istoriniai, bet ir kultūriniai herojai. Nepaisant šių pajėgų trumpo gyvavimo laikotarpio, savo istorinio išskirinumo dėka, šinsengumi tapo populiariu istoriniu siužetu literatūroje, televizijoje bei kine. Manoma, jog pirmasis filmas apie šinsengumi (kuris nėra išlikęs) buvo sukurtas 1925 metais režisieriaus Joširo Cudži (Yoshiro Tsuji). O šiuo metu yra sukurta daugiau negu 20 istorinių filmų bei dramų išskirtinai apie šinsengumi. Taip pat populiarus yra šinsengumi vaizdavimas nukrypstant nuo istorinių faktų. Tokie filmai ir dramos, dažniausiai „interpretuoja“ istoriją ir pasakoja apie įvykius kurie nėra minimi šaltiniuose, bet galėjo įvykti. To pavyzdžiai: 1999 metų filmas „Gohatto“ (御法度 liet. draudžiama), kuris įtraukia meilės aspektus į šinsengumi gyvenimą, bei 2004 metais nacionalinės Japonijos televizijos (NHK) išleista drama „Šinsengumi“, kuri šiek tiek keisdama istoriją siekia dramatiškumo elementų.

Nemažiau populiarus yra šinsengumi siužetas literatūroje. Daugybės romanų raštojas Kan Šimodzava (寛子母澤 Kan Shimozawa) išleido net du romanus apie šinsengumi: „Šinsengumi Šimacuki“ (新選組始末記 Shinsengumi shimatsuki liet. „Šinsengumi atsikratymas“) bei „Šinsengumi monogatari“ (新選組物語 Shinsengumi monogatari liet. „Šinsengumi istorijos“), pastaroji iš jų buvo ekranizuota.

Šinsengumi vaizdavimas japoniškoje animacijoje prasidėjo kur kas vėliau. 1996 metų animėje Samurajai X (るろうに剣心), kuriame veiksmas vyksta pirmaisiais Meidži periodo (1868-1912) metais, pirmą kartą kaip antraplanį veikėją galime išvysti pirmojo padalinio šinsengumi kapitoną Sōdži Okitą. Tačiau šinsengumi kaip pagrindinio siužeto vaizdavimas prasideda tik 2003 metais, išleidus anime „Taikdarys Kurogane“ (orginalus pav. „Peace Maker 鐵“) . O viename populiariausių japoniškų parodijų animė „Gintama“ (銀魂 liet. sidabrinė dvasia) šinsengumi vaizduoja komiškai, iškraipydami istorinius faktus.

 

Naudota literatūra:

Hillsburough R., 2013. Shinsengumi: The Shogun’s Last Samurai Corps [e-knyga] Rasta: <https://books.google.lt/books?id=jUzRAgAAQBAJ&hl=lt>[žiūrėta: 2015-05-24].

The Samurai archives, 2015. Shinsengumi, [internete] rasta: <http://wiki.samurai-archives.com/index.php?title=Main_Page> [žiūrėta: 2015-05-24].

Shinsengumi no Makoto, n. d. Hijikata Toshizo [internete] rasta: <http://shinsengumi-no-makoto.net/hijikata_toshizo.htm> [žiūrėta: 2015-05-24].