Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Drakonas

Drakonas

Drakonas (龙 lóng) – Rytų Azijos šalyse paplitusi mitinė būtybė, viena iš seniausių ir svarbiausių Kinijos mitologijoje, atpažįstama iš daugybės vardų, pvz., Long Mengas, Longvangas, Na-ačia, Naga ir t. t.

Kitaip nei Europos mituose, kuriuose drakonas įkūnija blogio idėją, Rytų Azijoje drakonai dažniausiai simbolizuoja dangiškąjį gėrį (Encyclopædia Britannica 2014). Pirmąjį drakono atvaizdą (jo ilgis siekia apie 1, 78 m) ant bronzinio kiauto, nupieštą prieš 6000 m., archeologai aptiko dabartinės Kinijos pasienyje. 1987 m. Pujango valstybėje, Henano provincijoje, iškastuose kapuose ant bronzinių kiautų rasti drakono ir liūto atvaizdai (Yang 2005, p. 100). Drakono kilmės ištakos randamos ir viename iš seniausių Kinijos mitologijos šaltinių – „Kalnų ir jūrų knygoje“ (山海经 Shanhai Jing). Joje apstu pasakojimų apie įvairių pavidalų drakonus ir pateikiama vieno iš svarbiausio – žvakės drakono (燭龙 Zhulong) – gyvenimo istorija. Taip pat „Vėlyvosios Hanų dinastijos istorija“ (後漢書 Hou Han Shu) ir „Dzuo komentarai“ (左傳 Zuo Zhuan) yra neišsemiami mitų apie šias būtybes šaltiniai; negalima pamiršti ir Kinijoje gyvavusios ir tebegyvuojančios tautosakinės mitų perdavimo tradicijos.

Drakonų išvaizdos
Įvairiuose mituose drakonas vaizduojamas vis kitokiais pavidalais, juose aiškiai atpažįstamos kitų gyvūnų kūno dalys. Drakonas dažniausiai turi kupranugario galvą, elnio ragus, demono akis, karvės ausis, gyvatės kaklą, moliusko pilvą, karpio žvynus, erelio nagus ir tigro pėdas. Toks drakonas turėjo 117 žvynų, iš kurių 81 buvo prisotintas gėrio jėgos, o kiti 36 – blogio. Vyriškos lyties drakonas būtinai turėjo perlą gerklėje (Mackenzie 2000, p. 46). Ikiimperinės Kinijos laikotarpiu mitologijos šaltiniuose labiausiai paplitęs gyvatės pavidalo drakono, turinčio arklio galvą, dvejus ragus ir perlą kaktos viduryje, vaizdinys. Šis drakonas gyveno virš upių ir ežerų, kuriuos saugojo, o kai į žemę netikėtai ateidavo sausros, jis atskrisdavo (nors neturėjo sparnų) ir atnešdavo žmonėms lietaus, papūtęs šnervėmis (Roberts 2004, p. 29).

Drakonų klasifikacija
Skirtingi mitai byloja apie nevienodą drakonų išorę ir skiria dievybes pagal tam tikras galias. Mituose užfiksuota, jog egzistuoja drakonas, kuris galėjo bet kada pakeisti savo pavidalą ir tapti bet kokia kita būtybe, pvz., miela mergaite ar senuku, arba tiesiog pavirsti kokiu nors daiktu. Dažnai Kinijos mitologijoje jis vadinamas lietaus valdovu ar griaustinio dievu. Šis drakonas gali būti lyginamas su graikų mitologijos dievu Dzeusu ar Babilonijos Marduku (Mackenzie 2000, p. 47).

Atsiradus modernioms mitų tyrinėjimo mokykloms, suskaičiuota apie 10 skirtingų drakonų rūšių, iš kurių svarbiausios buvo: 1) dangaus drakonas (Tianlong); 2) žemiškasis drakonas (Dilong); 3) dvasių drakonas (Shenlong). Pasakojama, jog būta ir raguotų (Kiulong), ir neraguotų (Chilong) drakonų; kai kurie turėjo netgi sparnus.

Mituose galima aptikti įvairių pasakojimų, kuriuose pagrindiniais veikėjais tapdavo drakonai-arkliai, drakonai-gyvatės, drakonai-karvės ir t. t. Be to, mituose apstu pasakojimų, jog egzistuoja ir moteriškos lyties drakonų. Tokį drakoną galima atpažinti iš jo vieno ypač banguoto rago, be to, toks drakonas turėjo plonesnę nosį (Mackenzie 2000, p. 47). Būta drakonų, kurie saugojo įvairius žemės turtus, o ypač perlus (viename mite pasakojama, jog drakonas, virtęs gražia mergaite, žaidė su perlais prie urvo; kai netikėtai pasirodė vyras, mergaitė nuskubėjo į urvą, kur atgavo pirminį pavidalą, t. y. atvirto į drakoną, ir susibėrė perlus į kairę ausį). Taip pat mitologijos šaltiniuose galima rasti drakonų, kurie klasifikuojami pagal tam tikrą jų vaidmenį / vietą mitologijoje: galingiausių Long gyvenimas sukasi danguje, bežvyniai Li gyvena vandenyse ir Čiao –  tai kalnų gyventojai.

Svarbiausi drakonai
Kinijos mitai liudija, jog drakonų būta daug ir įvairių. Svarbiausi drakonai mitologijoje turėjo išskirtinių galių. Vienas iš svarbiausių drakonų Kinijos mitologijoje – Džulongas (烛龙 Zhu Long), dar kitaip vadinamas „degančiu šešėliu“ (烛阴 Zhu Yin). Tikima, jog jis įkūnija dievybę, iš kurios kūno dalių sukurta visata. Dar vienas galingas drakonas – Jinglongas arba „atsiliepiantis drakonas“ (应龙 Ying Long) – vienas iš drakonų, mituose vaizduojamas kaip mitinių imperatorių palydovas, kuris, pasak „Kalnų ir jūrų knygos“, pagelbsti Geltonajam imperatoriui (黃帝 Huang Di) įveikti pavojingiausią priešą Čijou (蚩尤 Chiyou). Be to, tikima, kad šis drakonas yra ir lietaus dievas, todėl žmonės jam melsdavosi sausros metu. Kitas drakonas – Nāga (kilęs iš Indijos budizmo mitologijos) – gyvena kalnuose, pasižymi žiaurumu – gąsdina žmones ir jiems kenkia.

Drakonų reikšmė
Kinijos mituose drakonai dažniausiai yra būtybės, nešančios gėrį, įkūnijančios dangiškąjį dvasingumą, o kartu in ir jang energiją. Seniausiuose Kinijos mitologijos šaltiniuose drakonas dažnai vaizduojamas kaip rytų, iš kur teka saulė, sergėtojas, pasižymintis teigiamomis savybėmis. Drakono reikšmė, nepaisant Kinijos mitologijos senumo, įvairumo ir fragmentiškumo, turėjo nemažą įtaką Kinijos socialiniam gyvenimui ir žmonių pasaulėžiūrai. Kaip Indijos sausros drakonas ar Egipto dievas Ozyris, Kinijos drakonas dažniausiai mituose yra glaudžiai susijęs su vandeniu ir griaustiniu (Mackenzie 2000, p. 54).

Manoma, kad drakonas gyvena vandens gelmėse, saugo vandenis ir kontroliuoja lietų, o užklupus sausrai gali atnešti lietaus. Jei pastatomos kelios statulėlės su drakono atvaizdu, o koks nors jaunas berniukas šoka aplink jas – drakonas atsiunčia lietaus (Yang 2005, p. 101). Žmonės, tikintys drakonu, kaip lietaus ir derlingumo dievybe, jau nuo seno rengdavo Drakonų valčių šventę. Žodinėje tradicijoje ir įvairiuose mitologijos šaltiniuose paplitusi nuomonė, kad drakonai – tai dievybės, sukūrusios žmogų (Kinijoje tarp Miao etninės grupės narių paplitęs pasakojimas, kad drakonas gali būti dievas, davęs pradžią žmonijai: drakonas-dievas sukūrė žmogų iš beždžionės).

Tikima, kad ne tik kiti dievai yra žmonių sergėtojai, bet ir drakonai apsaugo žmones nuo įvairių ligų (pasakojama, jog po galingo griaustinio gyventojai rado sveikatai naudingą žolelę – raudonąją Dangaus žolę). Be to, šios būtybės dažnai išmesdavo savo kaulus į žemę. Mitologijos tyrinėtojas De Grootas sako: „manoma, jog fosilijų liekanos – tai buvę drakonų kaulai“, turintys gydomąjį poveikį, pvz.: mėlyni tinkami gydyti tulžies ir kepenų ligas, balti – plaučius, juodi – inkstus, šlapimo pūslę, raudoni – širdį, o geltoni – blužnies ir skrandžio negalavimus (Mackenzie 2000, p. 54). Mitai liudija, kad šios mitologinės būtybės buvo svarbūs ir kaip šviesą saugantys dievai, susiję su saulės bei mėnulio egzistavimu visatoje (manoma, jog kadaise gyvenęs juodasis drakonas, kuris tamsą paverčia šviesa, ir Čungo kalno drakonas, kuriam atsimerkus pasirodo šviesa, o užsimerkus įsigali tamsa).

Dėl drakono sudvasinimo, jo garbinimo ir pasąmoningo sutikrovinimo, valdžios pareigūnai išsisiuvinėdavo drakonų atvaizdus ant drabužių, o imperatoriai ant kojų turėdavo drakono pėdos simbolius, reiškiančius imperatoriaus galią. Jei paprastas žmogus pasidarydavo tokius pat drakono pėdos atvaizdus, kurios turėdavo ir imperatoriai, jam grėsdavo egzekucija. Ant daugybės kaimo įėjimo vartų buvo vaizduojami drakonai, nes tikėta, kad jie apsaugos gyvenvietę nuo sausros ir bado (Roberts 2004, p. 29).

Manoma, kad drakonai turėjo ir palikuonių, savo išvaizda visai nepanašių į juos pačius, pvz., Ja Dzi (Ya Zi, vienas iš devynių drakono sūnų), Kinijos mitologijoje žinomas kaip dievas, kovų mylėtojas, kurio atvaizdas randamas ant įvairių peilių bei kardų. Daoizmo filosofijos idėjoms įsitvirtinus Kinijoje ir budizmo mitologijai pasiekus Kiniją, drakonai imti vaizduoti kaip budizmo ideologijos sergėtojai, kaip drakonai karaliai, kuriems statytos šventyklos. Kai kurie šaltiniai teigia, jog, budizmui įsigalėjus Kinijoje, kartais drakonai, kurie būdavo idealizuojami ar sudvasinami, virsdavo demonais.

Japoniškas drakonas
Japonijoje drakonas turi taip pat  daugybę vardų, pvz.: Jamata no Oroči (Yamata no Orochi), Vatacumi (Watatsumi), Midzuči (Mizuchi) ir t. t. Japonijos mitologijoje drakonas atsirado kartu su kiniškuoju keturpėdžiu drakonu, Indijos Naga ir susimaišė su vietine mitologija, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka gyvatės pavidalą turinčios ir vandenyje gyvenančios būtybės, vaizduojamos šintoizmo mitologijoje. Kaip ir Kinijos mitologijoje, drakonas siejamas su rytais, t. y. su saulės tekėjimo kryptimi, ir pavasariu.

Japonijoje mitai apie drakonus – labai sudėtingi ir painūs, todėl labai sunku atskirti vietinius drakonų mitus nuo perimtų (Mackenzie 2000, p. 347). Kaip ir Kinijoje, Japonijoje drakonai buvo vandens valdytojai ir derlingumo dievybės; dažnai pasitaiko mitų, kuriuose drakonai yra moteriškos lyties. Ir kinų, ir japonų protėviai melsdavosi drakonams, kad jie atneštų lietaus. Japonijos drakonai dar pasižymi tuo, kad prie jų kūnų pridedamos kitų gyvūnų kūno dalys, pvz., drakonas, turintis ryklio ir krokodilo kūną. Japonijos mitologijai budizmas taip pat suteikė kitokį atspalvį: kaip ir Kinijoje, dauguma drakonų tapo ne tik vandens stichijos, bet ir budizmo filosofijos sergėtojais.

Korėjietiškas drakonas
Korėjos drakonų mitologiją paveikė Kinijos mitologinė sistema. Drakonai taip pat simbolizuoja dangiškąjį gėrį ir vaizduojami kaip vandens dievybės, o jų šaknys siejamos (kaip ir Kinijos bei Japonijos mitologijose) su kalnu ir vandeniu. Drakonai čia taip pat turėjo ne pirminį savo pavidalą, bet tai buvo būtybės, jungiančios įvairias gyvūnų kūno dalis. Korėjiečių mituose svarbus drakonas Imugis, laikomas visų drakonų prototipu.

Naudota literatūra:

  1. Yang, L., An, D. ir Turner, J. A., 2005. Handbook of Chinese mythology [e. knyga]. ABC-CLIO.
  2. Mackenzie, D., 2000. Myths of China and Japan [e. knyga]. LTD.
  3. Roberts, J., 2004. Chinese Mythology A to Z [e. knyga]. Facts On File, Inc. Rasta: http://www.kinezika.info/pdf/ChineseMythology.pdf [žiūrėta 2015 m. balandžio 25 d.].

Internetiniai šaltiniai:

  1. http://www.britannica.com/EBchecked/topic/351513/long

Redagavo Justina Kleinauskaitė

4 votes