Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Imperatorius Čin Ši Huangdi

Imperatorius Čin Ši Huangdi

Činas Ši Huangdis (秦始皇帝 Qin Shi Huangdi) pirmasis Činų (Qin) dinastijos imperatorius, sugebėjęs per dešimt metų suvienyti Kiniją ir baigti Kovojančių karalysčių laikotarpį (Istorijos enciklopedija, 2003, p. 44). Jam valdant padaryta nemažai reformų, pastatyta Didžioji kinų siena ir Terakotinė armija su arkliais–tai vieni svarbiausių jo pasiekimų. Kaip pirmasis Kinijos imperatorius jis padarė didelę įtaką Kinijos istorijai ir kultūrai, kuri atsispindi ir šiomis dienomis. Nuo Činų dinastijos kildinamas ir Kinijos vardas (Kondratas M., Kondratas R., 2006, p. 307).

Ankstyvasis laikotarpis – imperatorystės pradžia

Činas Ši Huangdis gimė kaip Ingas Džengas (嬴政 Ying Zheng) 259 m. pr. Kr. Rytų Džou (770–256 pr. Kr.) dinastijoje, jis buvo Činų valstybės karaliaus sūnus. 246 m. pr. Kr. Ingas Džengas į sostą atsisėdo būdamas  13 metų po tėvo mirties. Valdydamas karalystę ir būdamas agresyvus bei ambicingas,  Ingas Džengas užkariavo valstybes vieną po kitos, o būdamas 22 įgijo visišką galią, kai atsikratė premjero, patarėjo ir, manoma, tikrojo tėvo Lu Buvei (Lu Buwei), kuris buvo atsakingas už šalies valdymą, kol Ingas Džengas subrendo (Aderhold ir kt., 2002, p. 83).

Ingas Džengas būdamas aktyvus ir nuoseklus užpuolė bei užgrobė vieną po kitos Rytų karalystes: Haną, Džao (Zhao), Vei (Wei), Ču (Chu), Janą (Yan) ir Či (Qi), norėdamas jas prijungti prie galingos ekonominės, karinės ir politinės jėgos – Činų dinastijos. Geras karo strategijos išmanymas atnešė jaunajam valdovui sėkmę ir 221 m. pr. Kr., po 20 kruvinų kovų metų, jam pavyko sujungti Kiniją į vieną feodalinę imperiją. Taip buvo įgyvendintas praktiškai neįmanomas Kinijos suvienijimo planas.

Užkariautojas pasivadino Činu Ši Huangdžiu – Pirmuoju imperatoriumi. Jis tokį vardą pasirinko manydamas, kad jo nuopelnai yra didesni negu „trys didieji valdovai“ (San Huang): FusiNiuva ir Šennongas, ir „penki dinastijų imperatoriai“ (Wu Di): Huangdis, Džuansiu (Zuan Xu), Diku, Jao (Yao) ir Ju (Yu) (Cao D. ir Sun Y., 2008, p. 52). Jo vardas reiškė, kad jis pirmas šventasis Kinijos imperatorius, kuris sukūrė pirmą centralizuotą imperiją Kinijos istorijoje – Činų dinastiją, gyvavusią nuo 221 pr. Kr. iki 206 pr. Kr.

Vėlyvasis laikotarpis – imperatoriaus reformos

Činas Ši Huangdis valdymo laikotarpiu padarė nemažai reformų. Jis pirmiausia ėmėsi priemonių, kurių pagrindinis tikslas buvo centralizuoti šalį, sustiprinti ją iš vidaus. Bėgant laikui visoje šalyje buvo įvykdyta administracinių, agrarinių, ekonominių ir karinių reformų.

Administracinės reformos. Imperatorius Huangdis, norėdamas sustabdyti kariaujančias karalystes, Kiniją padalijo į 36 sritis, kurioms vadovavo civilinės ir karinės valdžios atstovai, o viską prižiūrėjo imperatoriaus paskirti vyriausieji prižiūrėtojai (Aderhold ir kt., 2002, p. 81). 120 tūkst. aristokratų šeimų imperatoriaus Čino Ši Huangdžio įsakymu buvo priverstinai apgyvendintos imperijos sostinėje, kad jas imperatorius galėtų stebėti, o nepaklususioms buvo taikoma mirties bausmė; jų šeimos narius paversdavo vergais–taip buvo siekiama apsaugoti imperatorių nuo galimų koalicijų (Varnienė J., 2003, p.193). Kelių tinklas buvo centralizuotas aplink tuometinę sostinę Sianjangą (Xianyang). Vieni iš svarbiausių imperatoriaus darbų – kanalai ir keliai. Buvo iškastas Linču (Linqu) kanalas, jungiantis Jangdzės ir Perlų upių sistemas (Cao ir Sun, 2008, p. 55). Šie būdai užtikrino komunikaciją politiniu lygmeniu ir armijų dislokavimą, taip pat skatino ekonominius ir kultūrinius mainus tarp regionų bei etninių grupių.

Rašto ir matavimo sistemų reformos. Činų dinastijos laikais buvo padaryta rašto reforma – suvienodinti hieroglifai. Vietoj kitų ženklų, naudojamų įvairiose Kinijos valstybėse, įvesti visiems privalomi vienodi hieroglifai. Už šių ženklų nenaudojimą griežtai bausdavo (Kondratas M. ir Kondratas R., 2006, p. 322). Prieš suvienijimą skirtingos valstybės turėjo skirtingas valiutas, matavimo formas ir svorį, tai trukdė šalies mastu vystytis prekių mainams ir rinkti mokesčius. Susidūrus su šia problema, įvesti bendri imperijos pinigai, bendra svorio ir matų sistema. Šios reformos davė naudos ir ekonomikai, ir kultūriniams mainams. Tai sustiprino ryšius tarp regionų ir skatino ekonominę raidą (Aderhold K. ir kt., 2002, p. 81). Po susivienijimo imperatorius Činas Ši Huangdis pašalino sienas tarp šešių karalysčių, suvienodino transporto priemonių specifikacijas, suvienodino net ratų ašies ilgius (Cao ir Sun, 2008, p. 55).

Ideologinės reformos. Imperatorius Činas Ši Huangdix priėmė patarėjo Li Si pasiūlymą ir dar labiau sustiprino ideologinę valdžią. Valdovas leido viešas mokyklas ir draudė privačias. Liepė sudeginti visus istorinius ir filosofinius  šaltinius, išskyrus „Činų istoriją“, medicinos ir žemdirbystės knygas (Bo, 2008, p.34). Konfucijaus sekėjai atvirai kritikavo bei smerkė imperatoriaus politiką ir centralizuotos valstybės idėją, todėl liepta sudeginti visas jų knygas, o 460 žinomiausių Konfucijaus sekėjų buvo palaidoti gyvi, manant, kad jie trukdo modernizuoti šalį. Taip buvo sunaikintas ryšys su klasikine kultūra (Aderhold ir kt., 2002, p. 82).

Žemės reforma. Buvo įteisintas laisvas žemės pirkimas ir pardavimas. Žemvaldžiams buvo įsakyta registruoti ūkius, kad būtų lengviau nustatomos ribos (Cao ir Sun, 2008, p. 52). Neribotas žemės pirkimas sudarė puikias sąlygas aristokratijos turtėjimui, bet kartu paskatino ir skurdą. Tai padarė dideli mokesčiai ir prievolės, rūmų statyba, kanalų bei kelių priežiūra. Nusigyvenę žmonės buvo priversti eiti į vergiją ir ten baigti savo gyvenimą (Varnienė, 2003, p.194).

Činų dinastijos žlugimas

Daugelyje knygų minima legenda, kurioje aprašoma, kaip imperatorius siekė nemirtingumo. Joje teigiama, kad Činas Ši Huangdis bijodamas mirties ieškojo nemirtingumo eliksyro, tačiau jo nerasdamas seno ir darėsi vis žiauresnis despotas dėl savo begalinio noro turėti amžiną gyvenimą. Dinastijos valdovo magai ieškojo šio stebuklingo eliksyro. Kartą Činas Ši Huangdis išsiuntė tūkstančius pavaldinių ieškoti palaimingųjų salų, kur gyvena nemirtingieji. Pavaldiniai nepajėgė rasti salų, nes tam sutrukdė didžiulė žuvis. Imperatorius tikėdamas savo pranašingu sapnu ir galiomis nugalėjo didžiąją žuvį, bet netrukus po to mirė (Aderhold ir kt., 2002, p. 81).

Vykdydamas pažangias reformas, imperatorius naudojo labai žiaurius būdus. Prasidėjo pilietiniai karai, būtent dėl tokių despotiškų reformų šalyje prasidėjo daugybė sukilimų (Varnienė, 2003, p. 194). Činas Ši Huangdis mirė 210 m. pr. Kr. Praėjus trejiems metams po imperatoriaus mirties, visoje valstybėje kilo valstiečių, kalinių, karių ir buvusių Šešių kariaujančių valstybių aristokratijos sukilimai, o po ketverių metų dinastija buvo visiškai nuversta, nes valdovo įstatymai buvo per daug griežti, o daromos permainos per staigios. Dinastijos valdovas palaidotas didžiuliame požeminiame mauzoliejuje, o kartu su juo visos jo žmonos, kurios nepagimdė jam vaikų. Meistrai, kurie statė didingą kapą, buvo nužudyti ir palaidoti kartu su imperatoriumi. Taip Čino Ši Huangdžio valdymas baigėsi dar vienu žiauriu įvykiu. Susikaupusi didžiulė neapykanta valdovui sužlugdė imperiją (Aderhold ir kt., 2002, p. 83). Činų dinastija pasibaigė 206 m. pr. Kr.

Čino Ši Huangdžio kultūrinis palikimas

Didžioji kinų siena (長城 Changcheng) – vienas didžiausių statinių žmonijos istorijoje, ji liudija tuometinį šalies centralizavimą. Dabar siena yra vienas žymiausių pasaulio statinių. Siena prasideda prie Geltonosios jūros, o baigiasi Čiango smėlynuose (Kondratas M. ir Kondratas R., 2006, p. 319). Šis didis statinys iškilo prieš 2000 m., jį statė apie 2 milijonai  žmonių, paimtų iš kariuomenės, belaisvių, nusikaltėlių ir nepaklususių imperatoriui mokslininkų. Siena statyta kaip priemonė apsaugoti derlingas žemes nuo užpuolikų ir sulaikyti iš imperijos norinčius išvykti piliečius. Ji taip pat sudarė puikias sąlygas prekybos plėtrai ir tapo vienu svarbiausių Kinijos simbolių (Varnienė, 2003, p.193).

Terakotinė armija. Kitas svarbus kultūrinis palikimas – tai imperatoriaus terakotinė armija su arkliais (兵馬俑, 兵马俑 bingma yong), kuri pagal legendą daugiau kaip 2000 m. saugo savo imperatorių Činą Ši Huangdį. Jis, 221 m. pr. Kr. pasiskelbęs Kinijos imperatoriumi, pasistatė šią didžiulę kapavietę. Kariauną sudaro apie 8000 karių. Tai pėstininkai, lankininkai, raiteliai, vyresnieji sargybiniai, arkliai ir karo vežimai. Kiekviena skulptūra unikali, skirtingų veido išraiškų, šukuosenų ir taisyklingų kūno proporcijų. Skulptūros tikroviškos iki smulkiausių detalių (Cattaneo M. ir Trifoni J., 2005, p. 247).

Naudota literatūra:

  • Bo J., 2008. Understanding China: Introduction to China‘s History, Society and Culture. Beijing: China Intercontinental Press.
  • Cao D. ir Sun Y., 2008. China‘s History. Beijyng: China Intercontinental Press.
  • Cattaneo M. ir Trifoni J., 2005. Senovės Civilizacijos. Kaunas: Šviesa.
  • Kingfisher Publications, 2003. Istorijos enciklopedija. Vilnius: Aktėja.
  • Kondratas M. ir Kondratas R., 2006. Pasaulio civilizacijų seniausieji centrai. Šiauliai: Šiaurės Lietuvos leidykla.
  • Varnienė J., 2003. Senosios civilizacijos. Vilnius: Vilniaus knyga.

Papildomai žiūrėti:

Redagavo Gabrielė Mickevičiūtė

6 votes