Niuva

Niuva (女媧 Nǚwā) – viena iš legendinių Kinijos valdovių, mitologinis personažas, žmonių giminės sukūrėja, pasaulio tvarkytoja. Dažnai minima kartu su broliu-vyru Fusi (伏羲  fúxī). Ji vaizduojama turinti gyvatės kūną ir žmogaus galvą (Philip 2005, p. 97).

Legenda
Kai Žemė atsiskyrė nuo dangaus, joje jau buvo kalnų, upių, žolės ir medžių, netgi paukščių, žvėrių, vabzdžių bei žuvų, tačiau vis dar nebuvo žmonių, todėl pasaulis buvo erdvus ir tylus. Žemėje klajojo didžioji dvasia Niuva. Savo širdyje ji jautė neapsakomą vienatvę ir suprato – kad Žemė atgytų, reikia dar kažką sukurti. Kartą ji atsisėdo ant tvenkinio kranto, paėmė saują geltono molio, suvilgė vandeniu ir žiūrėdama į savo atvaizdą nulipdė kažką panašaus į mažą mergytę. Vos tik pastatė ją ant žemės, mažoji figūrėlė atgijo, sušuko „ua ua“ ir pradėjo džiaugsmingai straksėti. Niuva buvo labai patenkinta savo kūriniu ir, tęsdama šį darbą, iš molio nulipdė daugybę abiejų lyčių žmogiukų. Nuogi žmogeliukai, apsupę Niuvą, šoko ir džiaugsmingai šūkavo. Paskui jie po vieną ar grupėmis išbėgiojo į visas puses. Nustebusi ir nusiraminusi Niuva tęsė darbą, ji troško visą Žemę apgyvendinti šiomis protingomis mažomis būtybėmis. Pagaliau ji paėmė kažką panašaus į virvutę ir pamerkė ją į klampynę. Kai ta aplipo skystu geltonu moliu, Niuva nupurtė jį ant žemės. Ten, kur krito molio gurvuoliai, radosi maži žmogeliai, šaukiantys „ua ua“ ir džiaugsmingai strykčiojantys (Kė 1989, p. 47).

Žemėje atsirado žmonių ir atrodė, kad  Niuvos darbas baigėsi, tačiau ji mąstė, ką daryti, kad žmonių giminė tęstųsi. Juk žmonės mirdavo, o juos kurti vis iš naujo labai vargino. Niuva sujungė vyrus ir moteris, privertė juos pačius tęsti giminę ir įpareigojo auklėti savo vaikus. Taip žmonių giminė prasitęsė, kasdien jų vis daugėjo ir daugėjo. Niuva sukūrė žmones, nustatė vedybinių santykių sistemą ir ilgai gyveno be jokių rūpesčių.

Netikėtai vandens dievas Gongongas (共工 Gònggōng) ir ugnies dievas Džužongas (祝融 Zhurong) dėl kažko susipešė ir sutrikdė ramų bei laimingą žmonių gyvenimą. Gongongui kovojant su Džužongu, lūžo dangaus atrama – Budžou kalnas – ir viena Žemės pusė prasmego, o dalis dangaus skliauto nukrito. Dėl šių sukrėtimų kalnų miškus apėmė žiaurus milžiniškas gaisras, vandenys išsiveržė iš po žemių, apsėmė sausumą ir Žemė tapo ištisu vandenynu, kurio bangos siekė dangų. Žmonės negalėjo išsigelbėti nuo juos užklupusio vandens. Įsivyravo tikras pragaras. Matydama, kaip kenčia jos vaikai, Niuva labai nuliūdo, surinko gausybę penkių skirtingų spalvų akmenų, išlydė juos ugnyje ir šia skysta mase užtaisė angas danguje. Kad ateityje dangus vėl nenukristų, Niuva užmušė milžinišką vėžlį, nukirto jo kojas, kaip atramas pastatė jas prie keturių Žemės kampų, kad jos laikytų dangaus skliautą lyg palapinę (Kė 1989, p. 48).

Baigusi savo darbus žmonijai, Niuva pagaliau nusprendė pailsėti. Šį poilsį mes vadiname mirtimi, bet tai nėra visiškas išnykimas be pėdsako. Ji, panašiai kaip Pangu (盤古 Pángǔ), virto įvairiais daiktais ir būtybėmis.

Niuva ir Fusi
Niuva ir Fusi buvo pirmieji sudievinti protėviai, o vėliau pavirto dvasiomis saugotojomis. Mitas apie tai, kad brolis ir sesuo – Fusi ir Niuva – susituokė ir nuo to prasidėjo žmonių giminė, užfiksuotas jau Tangų autoriaus Li Žungo knygoje „Nepakartojamų ir keistų dalykų aprašymas“ („Du i dži“). Ten rašoma: „Senovėje, kai visata buvo ką tik sukurta, o žmonių Padangių šalyje dar nebuvo, ant Kunluno kalno gyveno Niuva su broliu. Jie nusprendė tapti vyru ir žmona, bet susigėdo. Tada brolis nusivedė seserį ant Kunluno viršūnės ir ištarė užkeikimą: „Jeigu dangui patinka, kad mes susituoktume, tegul dūmai kyla stulpu į viršų, jeigu ne – tegul dūmai išsisklaido“ (Kė 1989, p. 36). Dūmai pakilo stulpu. Sesuo priėjo prie brolio su iš žolių nupinta vėduokle, kuria prisidengė veidą. Taip kilo ir šiandien egzistuojantis paprotys per vestuves nuotakai laikyti vėduoklę“ (Kė 1989, p. 35).

Niuvos vaizdavimas muzikoje
Sakmėse kalbama, kad Niuva sukūrė muzikos instrumentą šengchvangą. Tai lūpiniai vargonėliai šengai su plonais lapeliais-liežuvėliais chvangais; tereikėjo papūsti, kad iš instrumento sklistų garsai. Jis pagamintas iš 13 vamzdelių, įstatytų į tuščiavidurę moliūgo pusę, ir forma priminė fenikso uodegą. Niuva padovanojo jį žmonėms, kad jų gyvenimas taptų dar linksmesnis.

Niuva – vedybų ir šeimų, negalinčių susilaukti palikuonių, deivė
Niuva nustatė žmonių santuokos formą ir tapo pirmąja piršle, todėl kitos kartos ją garbino kaip piršlybų ir vedybų deivę. Žmonės nešdavo aukas šiai deivei, ceremonijos jos garbei būdavo ypač prašmatnios: lauke už miesto statydavo altorių, rengdavo šventyklą ir šventės proga deivei aukodavo kiaules, jaučius ir avinus. Kasmet antrą pavasario mėnesį vaikinai ir merginos drauge rinkdavosi prie šventyklos, linksmindavosi ir džiaugdavosi. Kiekvienas, susiradęs porą, galėjo be jokių apeigų laisvai susituokti. Tie, kurie neturėjo sūnų, ateidavo į šventyklą prašyti vyriškos lyties palikuonio. Taip Niuva tapo ne tik vedybų deive, bet ir deive, dovanojančia vaikus (Kė 1989, p. 47).

Literatūra ir šaltiniai:
Kė, J., 1989. Senovės Kinijos mitai. Vilnius: Mintis.

Philip, N., 2005. Mitologijos Enciklopedija. Vilnius: Aktėja.

Interneto puslapiai:

http://www.crystalinks.com/chinacreation.htmlm (žiūrėta 2015 05 10).

Redagavo Eidmantė Kalašinskaitė