Šennongas

Šennongas (神農 / 神农 Shénnóng), taip pat vadinamas Jandi (炎帝 Yandi) – vienas iš trijų legendinių Kinijos valdovų, kartu su Fusi ir Niuva, kultūrinis herojus, žemdirbystės ir tradicinės žolininkystės bei medicinos pradininkas. Šennongas buvo laikomas vienu iš “Trijų imperatorių”, grupė pseudo-mistinių būtybių, gyvenusių maždaug prieš 5000 metų. Šennongas laikomas autoriumi daugybės Kinijai svarbių išradimų, tokių kaip kauptukas, plūgas, kirvis, kasiamieji šuliniai, žemės ūkio drėkinimai, bei sugalvojo ūkininkų turgus, kinišką kalendorių, prie medicinos prisidėjo ištobulindamas pulso matavimo metodus, akupunktūrą ir kitus (Yang 2005, p. 190-199). Už jo visus nuopelnus žemdirbystėje, jis buvo vadintas „Dieviškuoju žemdirbiu“.

Mitologija
Buvo tikima, kad Šennongas anksčiau buvo žinomas kaip Ugnies imperatorius Jandi. Būtent dėl šios priežasties jis vėliau tapo Jandi Šennong-ši. Jo aprašymai yra labai įvairūs, dažniausiai apibūdinantys, kaip lapais apsidengęs atsiskyrėlis ar jaučio galvą ir žmogaus kūną turinti dievybė, globojanti agrarinį gyvenimo būdą ir dažniausiai būtinai vaizduojama su ragais (Dharmananda 2004). Tikima, kad “Dieviškasis žemdirbys” gimė XXVIII a. pr. Kr., jo motina buvo princesė, o tėvas – dangaus drakonas. Pasak legendos, jis prabilo po trijų dienų nuo gimimo, pradėjo vaikščioti po savaitės, o žemę arti – kai jam buvo trys metai (Asiado 2011).

Didžiausi pasiekimai
Šennongas buvo laikomas pirmuoju, išmokinęs žmones sėti penkis grūdus: ryžius, dvejas soros rūšis, kviečius ir pupas. Dėl to jis taip pat buvo vadinamas “Penkių grūdų imperatoriumi”. Jis išmokė žmones prižiūrėti žemę ir ją kultivuoti, priklausant nuo jos tipo. Įvairiuose šaltiniuose taip pat minima, kad jis ragavo tūkstančių įvairiausių žolelių ir augalų diegus, kad nustatytų jų sūrius ar karčius skonius (Yang 2005, p. 71).

Be didelių pasiekimų žemdirbystėje, Šennongas buvo žinomas kaip, “Kinijos žolelių medicinos dievas”. Jis paskatino kinus naudoti žolelių vaistus. Buvo sakoma, kad jis plačiai ir tiksliai identifikavo ir ragavo šimtus įvairiausių žolelių. Jis asmeniškai jas ragavo, kad įvertintų jų medicininę vertę ir poveikį žmogaus kūnui, bei padėtų žmonėms išgydyti savo skausmus ir negalavimus. Legendoje minima, kad Šennongas turėjo permatomą pilvą, ir dalykai, kuriuos jis suvalgydavo, buvo aiškiai matomi. Šios neįprastos savybės pagalba, jis galėdavo pasakyti, ar augalas turėjo medicininį ar nuodingą efektą (Dharmananda 2004).

Arbata taip pat priskiriama Šennongo atradimams. Iš tikrųjų, ji buvo labai naudinga jo žolelių tyrinėjimo metu, nes arbata buvo daugiau kaip 70 skirtingų nuodingų žolelių priešnuodis. Pagal legendą, arbata buvo atrasta atsitiktinai, kai arbatos lapai pakilo į orą ir nusileido į verdantį vandenį. Šennongas būdamas smalsus žolininkas, paragavo gėrimo ir įrašė arbatą į istoriją.

Kartais Šennongas minimas ne tik kaip Kinijos tradicinės medicinos pradininkas, bet ir kaip bendrosios medicinos specialistas. Jis surado efektingesnius būdus matuoti pulsą, gydyti akupunktūros pagalba (Yang 2005, p. 71) ir dietos pagalba pereitį į sveikesnį gyvenimo būdą (Dharmananda 2004). Būtent todėl teigiama, kad “pats žymiausias mitas apie Kinijos medicinos atradimą siejasi su Šennongo prisidėjimu” (Yang 2005, p. 71).

Mirtis ir įtaka po jos
Pasak įvairių mitų apie Šennongą, jis galiausiai mirė nuo eksperimentavimo su žolelėmis, kai suvalgęs nuodingosios, laiku nesuvalgė priešnuodžio. Kinų literatūrinis darbas „Dieviškojo žemdirbio knyga apie žoleles ir šaknis“ (神农本草经 Shennong bencao jing) jam buvo priskirtas po keleto tūkstančių metų, kai buvo parašytas dar Vakarų Hanų dinastijos laikotarpiu. Šis kūrinys buvo laikomas anktyviausia Kinijos farmakopėja ir aprašė žymiausius Šennongo žolelių poveikius, kuriais vis dar yra naudojamasi iki šios dienos (Asiado 2011).

Šennongas taip pat buvo laikomas Geltonojo imperatoriaus Huangdi draugu, nepaisant beveik 500 metų, skiriančių šias asmenybes. Tačiau buvo manoma, kad jie abu žinojo įvairias medicinos, alchemijos ir nemirtingumo paslaptis. Be viso to, Huangdi kartu su Šennongu buvo laikomi tiesioginiais kinų protėviais.

Literatūros sąrašas:

• Asiado, T., 2001. Shennong. [internete]. Straipsnis internete: <http://www.ediblewildfood.com/bios/shennong.aspx> [žiūrėta 2015 04 30].
• Dharmananda, S., 2004. The Lessons of Shennong. The Basis of Chinese Herb Medicine. [internete]. Straipsnis internete: < http://www.itmonline.org/arts/shennong.htm> [žiūrėta 2015 04 30].
• Yang, L., 2005. Handbook of Chinese Mythology. New York: Oxford University.

Papildomai žiūrėti:
http://unclp.org/newsletters/RoelSterckxInauguralLecture.pdf
http://kaleidoscope.cultural-china.com/en/196Kaleidoscope8524.html