Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Čiondživango kronikos

Čiondživango kronikos

Čiondživango kronikos (kor. 천지왕 본풀이 Čiondživang Bonpuri) yra Korėjos sukūrimo mitas, kuris tradiciškai yra pasakojamas šamanų, mažoje Dedžių saloje. Tai yra vienas geriausiai žinomų sukūrimo mitų visoje Korėjos šalyje, kurio detalės dažnai randamos ir kitose legendose apie Korėjos atsiradimą.

Dievybės Čiondživango vardas reiškia „Dangaus ir žemės karalius“ ir nežiūrint į tai, kad jo vardas yra mito pavadinime, pats Čiondživangas yra antraeilis personažas. Mito pagrindiniai herojai yra jo du sūnūs, Didžioji žvaigždė ir Mažoji žvaigždė.

Mitas prasideda kaip ir daugelis kitų atsiradimo mitų, nuo pasaulio sukūrimo. Iš pat pradžių nebuvo nei žemės, nei dangaus, tik vientisa  tuštuma. Tačiau vieną dieną tuštumoje atsirado tarpas ir viskas kas buvo šviesiau nei tarpas pakilo į viršų ir tapo dangumi. Viskas kas buvo tamsiau nei tarpas nukrito į apačią ir tapo žeme. Iš dangaus nukrito šviesiai mėlynas lašas rasos, o iš žemės pakilo tamsus juodas rasos lašas. Lašams susijungus atsirado viskas kas tik gali egzistuoti, išskyrus saulę, mėnulį ir žvaigždes. Iš šitų dviejų lašų atsirado ir žmonės ir netgi dievai.

Aukščiausiasis iš visų dievų, Čiondživangas, prabudo nuo trijų gaidžių raudojimų: dangaus  gaidys imperatorius, žemės gaidys imperatorius ir žmonių gaidys imperatorius. Čiondživangas žinojo, kad trys gaidžiai rauda, nes nėra saulės. Norėdamas padėti, Čiondživangas sukūrė dvi saules ir du mėnulius. Dvi saulės kilo ir leidosi kiekvieną dieną ir du mėnuliai kilo ir leidosi kiekvieną naktį.

Tuo metu mirtingųjų žmonių pasaulio valdovas buvo Sumiongas Džiangdžia, kuris pirmas sutramdė žvėris. Jis valdė visus žmones su savo devyniais arkliais, devyniais jaučiais, devyniais šunimis ir pasiimdamas beveik visus grūdus, palikdamas tik tiek, kad išvengti bado. Kartą Sumiongas Džiangdžia užrėkė „kas drįsta mane pavergti?“, šie žodžiai pasiekė dievybę Čiondživangą ir jį labai užrūstino. Surinkęs savo kariuomenę jis atvyko pas Sumiongą Džiangdžia ir jį nugalėjęs pasmerkė kančioms.

Čiondživangas iškarto negrįžo atgal į rojų, o praleido naktį pas senelę Bėkdžiu su jos gražuole dukra. Dukrai, kuri tapo jo žmona, jis padavė dvi moliūgo sėklas ir liepė perduoti jo būsimiems vaikams. Jo žmona pagimdė du sūnus dvynius ir juos pavadino kaip jai liepė Čiondživangas: Didžiąja žvaigžde ir Mažąja žvaigžde. Jie užaugę pasodino sėklas ir per jų stiebus užlipo iki tėvo sosto.

Ten negalėdami nuspręsti kas valdys gyvųjų, o kas pomirtinį pasaulius nusprendė varžytis. Atlikdamas užduotis Mažoji Žvaigždė apgavo brolį, sukeisdamas savo ir jo augalus ir pareiškė, kad laimėjo. Todėl Didžioji Žvaigždė buvo priverstas valdyti pomirtinį pasaulį, kol jo brolis, Mažoji Žvaigždė valdė gyvųjų pasaulį.

Tačiau mirtingųjų pasaulyje įsivyravo chaosas. Visa gamta, visi gyvūnai ir visi vaiduokliai galėjo kalbėti, kas kėlė begalinį triukšmą. Be to, dėl dviejų saulių ir mėnulių daug žmonių dieną mirdavo iš karščio, o naktį iš šalčio. Nežinodamas ką daryti, Mažoji Žvaigždė paprašė brolio pagalbos. Didžioji Žvaigždė išsitraukęs dvi strėles nušovė vieną saulę ir vieną mėnulį, kurie pavirto į begalę žvaigždžių. Tada paskleidęs pušies dulkes atskyrė žmones nuo vaiduoklių ir užtildė gamtą. Po visko Didžioji Žvaigždė grįžo į pomirtinį pasaulį. Tuo tarpu, Čiondživango žmona tapo žemės deivė ir nuo to laiko visos keturios dangaus karalystės turėjo valdovus.

Literatūra:

  • Choi, W., 2008, An Illustrated Guide to Korean Mythology. Global Oriental, S.Korea.
  • La Shure, C., 2000, Korean mythology.  Encyclopedia Mythica. [Internete] rasta: http://www.pantheon.org/areas/mythology/asia/korean/articles.html [žiūrėta 2017 balandžio 10].
  • The National Folk Museum of Korea (South Korea), 2014, Encyclopedia of Korean Folk Literature. Seoul, Korea.
1 vote