Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Todžiušin

Todžiušin

Todžiušin (kor. 터주신, Teojushin) arba Džišin (kor. 지신, Jishin) – tai korėjiečių mitologijos dievybė, kuri yra laikoma žemės, ant kurio buvo pastatytas žmonių namas, globėja.

Todžiušin yra priskiriama korėjiečių mitologijoje egzistuojančiai gašinų (kor. 가신, Gashin) arba žmonių namus sergėjančių dievybių grupei.

Dievybės vaizdinys bei garbinimo praktika

Todžiušin dievybės įsikūnijimu Korėjos šamanizme yra laikoma puodynė, kurioje yra laikomi ryžiai, žirniai arba raudonosios pupelės.

Ši puodynė yra paprastai pastatoma toje žmonių kiemo vietoje, kurioje yra laikomi įvairūs fermentuoti produktai.

Pati puodynė yra apdengiama iš ryžių stiebų supinta, kūgio formos skrybėle.

Puodynėje esantys grūdai yra kasmet keičiami, o iš jų vėliau gaminami ryžių pyragėliai (kor. 떡, Tteok).

Žmonės teigia, jog šie ryžių pyragėliai atneša laimę, todėl jais nevalia dalintis su kitais, jų taip pat negalima laužti pusiau.

Todžiušin paminėjimas Huang Ujango mite

Mite pasakojama, jog kaidaise didysis dangaus valdovas pamilo požemio valdovę.

Pora netrukus susituokė ir po dešimties mėnesių jiems gimė sūnus, vardu Huang Ujangas.

Dieviškos kilmės Huang Ujangas turėjo galią, kuri leido jam pastatyti bet kokį pastatą Žemėje.

Subrendęs Huang Ujangas susituokė su mirtingąja Džišin (arba Makmak) ir pasistatė savo namus Huangsano provincijoje.

Teigiama, jog vieną dieną Huang Ujangą ėmė kamuoti ramybės neduodantys košmarai.

Dėl šios priežasties dangaus karalystę nusiaubė stipri audra.

Huang Ujangas nusprendė apsisaugoti nuo blogų sapnų, apsivilkdamas savo stebuklingus šarvus.

Dangaus dievybės siekdamos atsatyti karalystę ėmė ieškoti šiam darbui tinkamo meistro.

Vyriausias dangaus dievybių patarėjas pasiūlė Huang Ujango paslaugas, teigdamas, kad šis geba atstatyti bet kokį pastatą.

Dangaus dievybės sutiko ir į Žemę išsiuntė pasiuntinį, kad šis jiems atvestų Huang Ujangą.

Atvykęs į Huang Ujango namus pasiuntinys išvydo šarvus dėvintį meistrą, tačiau šis atsisakė su juo kalbėti.

Laimei pasiuntiniui pavyko Huang Ujango gyvenamoje apylinkėje sutikti ugnies deivę Džiovang (kor. 조왕, Jowang), kuri jam patarė palaukti saulėtekio.

Pasako jos, tai buvo vienintelis laikotarpis, kai Huang Ujangas nedėvėjo savo šarvų.

Pasiuntinys paklausė deivės ir sulaukęs saulėtekio kreipėsi į Huang Ujangą, prašydamas jo pagalbos.

Huang Ujangas neramiai sutiko pasiuntinio perduotą žinią, nes neturėjo tokiam darbui tinkamų įrankių.

Šioje bėdoje jam pagelbėjo žmona Džišin, kuri sudeginusi maldos popieriuką iš dangiškosios erdvės gavo medžiagų, tinkamų įrankių gamybai.

Jas panaudojusi, ši Huang Ujangui pagamino reikalingus darbo įrankius.

Huang Ujangas sėdo ant asilo ir iškeliavo į dangaus karalystę.

Pakeliui jis sutiko Sodžinangą, kuris išpranašavo, jog Huang Ujangas negrįš namo, nebent jis apsikeis su Sodžinangu savo turimu asilu bei dėvimais drabužiais.

Atlikęs mainus Huang Ujangas pajudėjo link savo kelionės tikslo, tačiau tuo metu Sodžinangas, apsirengęs Huang Ujango drabužiais, išjojo pavogti jo žmonos.

Apsimetęs Huang Ujangu, Sodžinangas bandė apgauti jo žmoną Džišin, tačiau ši supratusi, jog tai ne jos vyras, užrakino namų vartus.

Burtų pagalba Sodžinangas sugriovė namų vartus, pagrobė Huang Ujango žmoną ir iškeliavo su ja į Sodžino laukus.

Sugrįžęs namo, Huang Ujangas rado savo apleistus namus.

Tą naktį karksinčios varnos padėjo jam suprasti, kad šios stengiasi jam perduoti svarbią žinią.

Netrukus, jis surado žmonos liemenę ir krauju parašytą raštelį.

Sužinojęs kur yra jo žmona, Huang Ujangas nedelsdamas išskubėjo į Sodžino laukus.

Pagrobtąjai žmonai nakties metu išėjus pasisemti vandens, sutuoktiniai dar kartą susitiko.

Huang Ujangas pasivertęs mėlynu paukščiu, pasislėpė po jos suknele.

Atėjus metui, kai Sodžinangas turėjo sugulti su Huang Ujango žmona, pastarasis išlindo iš po jos suknelės, atsivertė į savo žmogiškąjį pavidalą, primušė Sodžinangą ir pavertė jį velnio stulpu, ant kurio spjaudo praeiviai.

Sugrįžę namo Huang Ujangas ir jo žmona Džišin toliau laimingai leido savo dienas kartu, o šiems iškeliavus anapilin, abu tapo atitinkamai namų dievu ir žemės deive (Choi, 2008).

Naudota literatūra

  1. Choi, W., 2008. An Illustrated Guide to Korean Mythology. Global Oriental.
  2. Hwang, P., 2006. Korean Myths and Folk Legends. California: Jain Publishing Company.
  3. National Folk Museum of Korea, 2013. Encyclopedia of Korean Folk Beliefs. Seoul: Government Publications.

Redagavo Aurelijus Zykas, Andrius Bimbiras

1 vote