Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Ikebana

Parašė Aurelija Grušnytė - 2016-05-19 - Japonija

Ikebana (生け花 ikebana, liet. „gyvosios gėlės“), arba kado (華道 kadō, liet. „gėlių kelias“), – tai japoniškas gėlių komponavimo menas, gyvuojantis jau 600 metų ir turintis daug įvairių stilių. Atsiradimo istorija Nors tiksliai pasakyti, kaip atsirado ikebana, yra sunku, manoma, kad ji į Japoniją atkeliavo VI a. per budizmą. Tuo metu budistų vienuoliai pradėjo puošti šventyklų altorius gėlių kompozicijomis, tačiau tai buvo tik šio meno užuomazgos. Kaip tradicinis japoniškas menas, ikebana atsirado maždaug XIV a. pab. – XVI a. vid. Muromači periode (室町時代 Muromachi-jidai). Tačiau tuo metu ikebana dar nebuvo populiariosios kultūros dalis. Šiuo laikotarpiu japonų feodalai ir generolai paskirdavo menininkus, atsakingus už estetiką. Kai kurių iš jų specializacija buvo sukomponuoti gėles pagal šakelę, įstatytą vazos centre. Šis gėlių komponavimo stilius vadinosi tatebana (立て花 tatebana, liet. „stovinčios gėlės“). Nuo to laiko pradėjo augti gėlių komponavimo meistrų skaičius. Vienuolis Ikenobo Senkei (池坊線形 Ikenobo Senkei) – vienas įtakingiausių to laikotarpio...

Daugiau

Tradiciniai javiečių drabužiai

Parašė Greta Lesnevskytė - 2015-05-31 - Indonezija

Tradiciniai javiečių drabužiai – tai nacionaliniai kostiumai, reprezentuojantys Indonezijos respubliką, kurie yra sukurti remiantis Indonezijos kultūra ir tekstilės tradicijomis. Šiais laikais lengviausiai pažįstami drabužiai yra kurti batikos būdu (indonez. kebaya), šie kostiumai kilę iš Balio ir Javos salų, todėl būtent šių salų gyventojus dažniausiai galima išvysti apsirengusius anksčiau minėtai apdarais. Nuo kolonijinių laikų, kai Java tapo Indonezijos politiniu centru, tautiniai kostiumai įgijo nacionalinį statusą. Nacionaliniai kostiumai dėvimi per nacionalines ir tradicines ceremonijas, geriausius šių drabužių pavyzdžius galima pamatyti Indonezijos prezidento, pirmosios damos ir kitų diplomatų aprangoje per iškilmingas vakarienes, bei tradicines vestuvių ceremonijas. Bãtika Tai tankių gyslelių tinklu dekoruotas audinys ar kilimas arba dekoravimo technika. Batik – indoneziečių žodis, nurodantis nepatentuotą dažymo vašku ant tekstilės techniką. Batik yra kilęs iš javiečių žodžių (indonez. amba), reiškiantį rašyti ir (indonez. titik), reiškiantį tašką. Ši dažymo technika žinoma daugiau nei tūkstantį metų ir galimai kilusi...

Daugiau

Hanbokas

Parašė Justė Šakinytė - 2014-04-01 - Pietų ir Šiaurės Korėja

Hanbokas (한복 Hanbok) – tradicinis korėjiečių drabužis, dėvėtas Džiosono (조선 Joseon) dinastijoje. Šiaurės Korėjoje jis vadinamas Joseon-ot (kor. 조선옷). Moterų kostiumas susideda iš sijono, vadinamo čima (치마 chima), ir švarkelio, vadinamo džiogoriu (저고리 jeogori), kuris surištas dviem ilgais kaspinais ir baigiasi šiek tiek žemiau krūtinės. Vyriški kostiumai susideda iš plačių, prie kulkšnių pririštų kelnių, vadinamų badži (바지 baji), ir ilgesnio švarkelio, taip pat vadinamo džiogoriu. Hanboko forma yra paprasta, drabužis tiek vyrams, tiek moterims leidžia lengvai judėti, dirbti ir padeda paslėpti kūno formas. Šiais laikais korėjiečiai hanboką nešioja tik ypatingomis progomis ir tradicinių švenčių metu (Suh 2004, p. 391). Istorija Tradicinis hanbokas turi ilgą istoriją, ją galima atsekti nuo seniausių laikų. Pagrindiniai rūbai, t. y. džiogoriai (švarkai) ir badži (kelnės), buvo sukurti Trijų karalysčių laikotarpiu (삼국시대 Samguk sidae, 313–668 m.), kai Korėjoje egzistavo Gogurio (고구려 Goguryeo), Pekčės (백제 Baekje) ir Silos (신라 Silla) karalystės, ir išliko iš...

Daugiau

Hanokas

Parašė Aida Galvelytė - 2014-03-30 - Pietų ir Šiaurės Korėja

  Hanokas (한옥, hanok) – tai tradicinis korėjietiškas namas. Šis terminas vartojamas norint atskirti korėjietiško tipo namus nuo vakarietiškų ir japoniškų pastatų, kurių Korėjoje pradėjo atsirasti XX a. (The academy of Korean Studies, 2009, p. 168). Raida Nuo pat neolito laikų žemdirbystės plitimas leido žmonėms įsikurti ir gyventi rąstiniuose arba moliniuose namuose. Dažniausiai namų grindis tvirtindavo purvu: į iškastą žemę pridėdavo medžio anglių. Tokie namai būdavo 50–70 cm įkasti į žemę. Nuo bronzos amžiaus jie nebebuvo taip giliai kasami į žemę, o Trijų karalysčių laikotarpiu (313–668 m.) korėjiečiai pradėjo gyventi hanokuose. Dėl socialinės, ekonominės ir kultūrinės raidos namai išsivystė iš paprastų pastogių, kurios būdavo skirtos tik būtiniausiems poreikiams tenkinti (valgymui ir miegojimui), iki sudėtingų ir įvairialypių konstrukcijų, kuriose atsirado vietos galvijams, grūdų saugykloms, pagrindiniam pastatui ir kitiems priestatams (An encyclopaedia of Korean Culture 2004, p. 413). Statant tokį namą, pirmiausia reikėjo tinkamai pasirinkti...

Daugiau

Minka

Parašė Inga Kalvaitytė - 2014-03-21 - Japonija

Terminas minka arba kominka (民家, 古民家) pažodžiui išvertus reiškia „žmonių namus“ arba „senus žmonių namus“. Terminas kilęs iš Kinijos ir pirmą kartą japonų dokumentuose paminėtas XII a. viduryje (Parent 2003). Terminas minka skirtas įvardinti senus vietinius japonų namus, suprojektuotus pagal tradicinį japonų architektūros stilių ir varijuojančius nuo kaimo seniūno, turtingų pirklių namų iki skurdžiausių ūkininkų pirkių. Šie namai taip pat apėmė ir žemesnio sluoksnio karių (ne samurajų) bei šintoistų šventikų būstus ir visus namus, nepriklausančius aukščiausiajam socialiniam sluoksniui iki šiuolaikinės Japonijos (Nishi, Hozumi 1996, p. 82). Tipologija Minka stiliaus namai pagal atliekamas funkcijas skirstomi į kaimo pastatus, ūkininkų namus (農家 nōka), žvejų būstus (漁家 ryōke), kalnų buveines (山家 sanka) ir miesto namus (町家 machiya). Seniausi iš minkanamų yra vadinami kominka. Vis dėlto, nėra aiškių gairių, kurios nurodytų, kurie iš pastatų yra ko (古), tačiau statiniai iki Antrojo pasaulinio karo...

Daugiau