Satošis Konas
Satošis Konas (jap. 今 敏 Kon Satoshi) – animatorius, scenaristas, japoniškų komiksų manga (jap. 漫画 manga) menininkas, bei vienas žymiausių Japonijos animacinių filmų (jap. アニメ anime) režisierių, kūrusių XX a. 9-ajame deš.-XXI a. pr. Per visą savo karjerą, jis sukūrė keturis filmus ir vieną animacinį televizijos serialą. Geriausiai žinomas dėl savo pirmojo filmo „Tobula Mėlyna“ (jap. パーフェクトブルー Pāfekuto Burū) (1997 m.) ir paskutinio filmo „Paprika“ (jap. パプリカ Papurika) (2006 m.). Dėl savo išskirtinio stiliaus ir novatoriškų idėjų, koncentruotų į žiūrovų potyrius, S. Napier (2006, p. 24) Satošį Koną prilygina Alfredui Hitčkokui. Po mirties, 2020 m. Satošiui Konui buvo paskirtas Vinsoro Makėjaus (ang. Winsor McCay) apdovanojimas už nuopelnus animacijos industrijai (Rundle 2021). Ankstyvasis gyvenimas Satošis Konas gimė 1963 m. spalio 12 dieną Saporo mieste (jap. 札幌市, Sapporo-shi), Hokaido (jap. 北海道 Hokkaidō) prefektūroje (Osmond 2010). Režisierius užaugo su animaciniais serialais, kaip...
Daugiau
Bunraku
Bunraku (jap. 文楽 Bunraku) – japonų tradicinio lėlių teatro rūšis. Šios teatro rūšies pagrindas yra lėlių judėsių, deklamacijos bei muzikos sintezė. Bunraku ištakos – misterijose, religiniuose kultuose. Turi simbolinio natūralistinio kabukio (jap. 歌舞伎 Kabuki) ir no (jap. 能 Nō) teatro elementų (vle.lt). Bunraku buvo populiari pramoga paprastiems žmonėms Edo laikotarpiu (1603-1868) (jap. 江戸時代 Edo jidai) Osakoje. XVII amžiaus pabaigoje išsivystė į meninį teatrą. Kartu su kabukiu ir no, bunraku yra pripažintas UNESCO nematerialiuoju kultūros paveldu (japan-guide.com 2025). Lėlės Bunraku lėlių ūgis varijuoja nuo 120 iki 150 centimetrų, o svoris – nuo 3 iki 10 kilogramų. Lėlių galvos, vadinamos kašira (jap. 頭 kashira) yra tuščiavidurės ir dažniausiai išskaptuotos iš medžio bei pritvirtintos prie lazdos, kuria valdomas lėlės kūnas. Bunraku teatre naudojamų lėlių galvos yra skirstomos į moteriškas ir vyriškas. Tuomet jos klasifikuojamos pagal socialinį statusą, amžių bei išskirtinius veikėjo charakterio...
Daugiau
Šin Saimdang
Šin Saimdang (kor. 신사임당 Sin Saimdang) – garsiausia Džiosono dinastijos (kor. 조선 Joseon) laikotarpio menininkė, poetė, kaligrafė ir rašytoja, simbolizuojanti išmintingą, išsilavinusią bei dorybingą moterį. Jos tikrasis vardas nėra žinomas, nes Šin Saimdang jai buvo suteiktas vėliau kaip vardas, išreiškiantis pagarbą jos išminčiai ir kūrybai (The Korea Times 2017). Gimusi XVI a. pradžioje, ji išsiskyrė ne tik meniniais, bet ir intelektiniais gebėjimais, kurie turėjo ilgalaikę įtaką Korėjos kultūroje. Ji laikoma viena pirmųjų moterų Korėjoje, pasiekusių visuomeninį pripažinimą per meną ir literatūrą, o jos įvaizdis iki šiol yra išlikęs svarbia Korėjos kultūrinio sąmoningumo dalimi. Gyvenimas ir kūrybinis palikimas Šin Saimdang gimė 1504 m. Gangninge (kor. 강릉 Gangneung) mokslininkų šeimoje. Jos tėvas Šin Mjonghva (kor. 신명화 Sin Myeonghwa) buvo konfucianistas mokslininkas, todėl šeima skatino domėjimąsi mokslais, literatūra ir menu. Skirtingai nei dauguma to meto moterų, ji gavo išsilavinimą, apimantį klasikinę literatūrą,...
Daugiau
Kim Sovolas
Kim Džiongšikas (kor. 김정식 Kim Jeong-sik), geriau žinomas pravarde Sovolas (kor. 소월 Sowol), ji reiškia „baltasis mėnulis“. Jis laikomas vienu iškiliausių ir ryškiausių ankstyvojo modernizmo poetų, tačiau gyveno labai trumpai. Nors Sovolas mirė būdamas vos trisdešimt dvejų (1902–1934 m.) ir 1925 m. išleido tik vieną poezijos rinkinį, pavadintą „Azalijos“ (kor. 진달래꽃 Chindallaekkot), jis vis dėlto pelnė XX a. mylimiausio bei žinomiausio Korėjos poeto vardą. Sovolo poezijos rinkiniai buvo leidžiami dideliais tiražais, ypač XX a. 6–7 dešimtmečiais, kai jo kūryba buvo įtraukta į Pietų Korėjos vidurinių mokyklų programas. XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai padidėjo susidomėjimas poeto socialine ir politine įtaka, pasigirdo kritikų priekaištų, jog jis nesugebėjo tinkamai įsitraukti į socialinių bei politinių problemų sprendimą komplikuotu Korėjos okupacijos laikotarpiu (1910–1945 m.). Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio fiksuojamas objektyvesnis poeto gyvenimo ir veiklos vertinimas, atkreipiamas dėmesys į neeilinį autoriaus sugebėjimą per literatūrą...
Daugiau
Japoniška kaligrafija
Japoniška kaligrafija, dar kitaip vadinama šiodo (書道, shodō), yra gražaus rašto menas. Kaligrafija, kaip ir visos japonų meno rūšys, remiasi tais pačiais estetiniais principais, skirtais pajusti žmogaus ir gamtos harmoniją. Terminas šiodo susideda iš dviejų kandži (jap. 漢字, kanji) hieroglifų 書 (rašyti) ir 道 (kelias), jie pažodžiui verčiami „rašymo kelias“. Kaligrafija japonų kultūroje užima svarbią vietą, ją praktikuoja įvairaus amžiaus žmonės, kaligrafijos pradmenų mokoma mokyklose (Adrijauskas, 2001). Istorija Kaligrafija atsirado Kinijoje maždaug prieš 2000 metų. Japonija tuo metu dar neturėjo savo rašytinės kalbos, todėl japonai pritaikė simbolius iš kinų kalbos. Kinijos kandži simboliai buvo naudojami oficialiuose dokumentuose ir budistiniuose tekstuose. Nuo V iki VII a., nepaisant didelės kinų įtakos, japonų rašto sistema laipsniškai kito. Ypač reikšmingas laikotarpis Japonijos raštui – Heiano laikotarpis (jap. 平安時代, Heian Jidai) VIII–XII a. Būtent šiuo laikotarpiu pradeda formuotis kanos rašto sistema. Jos atsiradimą paskatino...
Daugiau
