Tengu
Tengu (天狗) – tai japonų liaudies mistiniai padarai, išvertus reiškiantys „Dangaus šunys“. Šios būtybės kartais yra garbinamos kaip šintoizmo dievai (神 kami). Tengu dažniausiai vaizduojami kaip pesliai arba kiti plėšrūs paukščiai, bet netgi būdami paukščio formos jie dažnai turi ir žmogiškų bruožų. Jų paukščių snapas gali tapti ilga nosimi, arba jie gali turėti žmogaus kūną su paukščio sparnais, galva ar snapu. Kadangi tengu yra dievai, jie gali pasiversti į sparnuotas, snapuotas būtybes su galūnes apsivijusiomis gyvatėmis, ir joti ant lapių (Rosen 2009, p.373).
Kilmė
Tikėtina, kad VI ar VII a. tengu mitologija Japonijoje buvo supažindinta kartu su budizmu iš Korėjos ar Kinijos. Šie padarai nuo to meto randami Japonijos senoviniuose dokumentuose (nuo maždaug 720-ųjų metų) ir yra siejami kaip artimi Kurama kalnui Japonijoje (netoli Kibunės). Kurama kalnas – tai baltaplaukio Sodžiobo (僧正坊 Sojobo), tengu karaliaus, buveinė. „Japonijos legendose ir mituose“ yra sakoma, jog tengu kilo iš pirmykščio japonų dievo Susanoo. Mokymai apie tengu gali būti randami budistinėse bendruomenėse, šintoizmo, budo ir nimpo grupėse. Netgi 1860-aisiais, Edo valdžia oficialiais pranešimais bandė informuoti tengu, prašydami jų laikinai atlaisvinti tam tikrą kalną per numatytą šiogūno apsilankymą (A to Z photo Dictionary, 1995).
Kategorizacija
Svarbiausia paminėti, kad nors tengu bei kicune (kita Japonijos mitinė būtybė) nėra žmonės, nereikėtų apie juos galvoti kaip apie pabaisas. Iš tiesų manoma, kad jie panašesni į demonų-angelų hibridus, jie turi gėrio ir blogio suvokimą, kas yra būdinga ir žmonėms. Japonų mitologijoje žodis bakemono (化物) naudojamas apibūdinti gyviams (dažniausiai piktavaliams ir/arba naikinantiems), kurie yra pabaisos. Tačiau tengu ir kicune priklauso jokajų kategorijai, kurie yra panašūs į gamtos dvasias ar demonus (Smith ir Brown 2007, p.224).
Japonijos architektūros ir meno interneto naudotojų sistemoje nurodoma, kad tengu yra dviejų fizinių formų: karasu tengu (烏天狗 karasu tengu), atskiriami dėl paukščio galvos ir snapo; ir kanoha tengu (木の葉天狗 kanoha tengu) atpažįstami iš žmogiškos formos, bet su sparnais ir ilga nosimi (taip pat vadinami jamabuši tengu (yamabushi tengu)). Pastarojo tipo tengu dažnai su savimi nešiojasi plunksninę vėduoklę vienoje rankoje (Japanese Architecture and Art Net Users System, 2001). Sakoma, jog stipresnis iš šių dviejų yra kanoha tengu, ir kad jie taip pat turi šviesiai raudonus žmogiškus veidus, nesurištus baltus plaukus ir išvirtusias akis. Abiejų tipų tengu dėvi juodas kelnes, spalvingus apsiaustus ir mažas juodas kepures, kurios yra dalis jamabuši uniformų (Ashkenazi 2003, 271).
Tengu ypatybės
Tengu geriausiai jaučiasi būdami gamtoje, todėl gyvena kalnuotuose Japonijos regionuose, tokiuose kaip Iga ir Koga (Smith ir Brown, p.219). Taip pat yra sakoma, kad tengu išsirita iš kiaušinių. Nesvarbu, kokio tipo ar kokią išvaizdą jie įgauna, tengu turi daug galių, kurios tiek pat naudingos, kiek ir neįtikimos. Pavyzdžiui tengu turi sugebėjimą įgauti beveik bet kokią formą, tebūnie tai gyvūno, žmogaus, net gi augalo. Taip pat jie gali bendrauti su žmonėmis (ir vienas su kitu) nekalbėdami (tarsi naudotų kokią nors telepatijos formą) (Smith ir Brown 2007, p.219).
Nors tengu turi sparnus, neatrodo, kad tie sparnai būtų naudingi jiems, nes jie turi sugebėjimą staigiai judėti iš vienos vietos į kitą (gebėjimas panašus į teleportaciją). Į išdykusį kauką panašių būtybių tengu jėga ir judėjimas neturi ribų. Sakoma, kad tengu turi magišką sugebėjimą įeiti ir manipuliuoti sapnais, nesvarbu ar nori to ar ne (Smith ir Brown 2007, p.220).
Tengu moderniaisiais laikais
Moderniuoju laikotarpiu tengu sudarė ganėtinai draugišką įvaizdį. Šiandieną tengu labiausiai žinomi dėl jų raudonų nosių – per didelio pasipūtimo simbolio – ir dėl jų didelių, plunksnuotų vėduoklių (羽団扇 ha-uchiwa), kuriomis jie kartais mojuoja, norėdami sukelti stiprias audras. Tengu tapo pagrindu šiuolaikiniams Japonijos filmams, mangai, animei ir video žaidimams, įskaitant televiziją ir filmų adaptacijas, tokias kaip Osaragi Džiro „Kuramos kalno tengu“ (Kurama tengu), Kabuto Mašitaro manga ir animė „Pabaisų medžiotojas: Tenmaru – mažasis tengu (Benben hanta kotengu Tenmaru) bei Terasavos Buičio manga ir anime „Varna tengu Kabuto (Karasu tengu Kabuto) (Weinstock, 2014, p. 531).
Tengu ir šventės
Japonijoje Ilgos raudonos nosies tengu festivalis (Shimokita tengu matsuri) yra minimas 3-is dienas iš eilės, kiekvienų metų vėlyvą sausį ar ankstų vasarį. Festivalis yra skirtas pagerbti tengu. Festivalio eisena tęsiasi iki Šimo-Kitazavos stoties šiaurinio išėjimo Tokijuje. Kostiumais persirengusių žmonių susirinkimas ir trumpas būgnininkų sustojimas, skirtas mamemaki (pupelių mėtymo) ceremonijai. Per šį mamemaki žmonės ,,išmeta“ nesėkmę ar blogį, tūnantį nuo praeitų metų. Kai kurie dalyvių ar žmonės iš auditorijos netgi dėvi tengu kaukę. Galiausiai, žiūrovai per mamemaki laiko tuščią krepšį, kad pagautų paskrudintų pupelių, kurios, beje, yra ir skanus užkandis (Korteman, 2015).
Naudota literatūra:
- A to Z photo Dictionary, 2013. Tengu, The Slayer of Vanity [internete] Rasta: http://www.onmarkproductions.com/html/tengu.shtml [žiūrėta: 2015/02/09].
- Ashkenazi, M., 2003. Handbook of Japanese Mythology, [internete]. Rasta: čia [žiūrėta: 2015/02/09].
- JAANUS, 2001. Tengu. Japanese Architecture and Art Net Users System [internete]. Rasta: http://www.aisf.or.jp/~jaanus/deta/t/tengu.htm [žiūrėta: 2015/02/08].
- Korteman, J., 2015. Long Red-nosed Goblins Festival, Tokyo, [internete]. Rasta: http://notesofnomads.com/shimokita-tengu-matsuri/ [žiūrėta: 2015-02-14]
- Rosen, B., 2009. The Mythical Creatures Bible. S. New York: Sterling Publishing Co.
- Smith, E. L., Brown, N. R., 2007. The complete Idiot’s Guide to World Mythology. New York: Penguin Group
- Weinstock J. A. (red.), 2014. The Ashgate Encyclopedia of Literary and Cinematic monsters. Surrey: Ashgate Limited Publishing.
Taip pat žiūrėkite:
