Šennongas

Šennongas (神農 / 神农 Shénnóng), dar vadinamas Jandi (炎帝 Yandi), – vienas iš trijų legendinių Kinijos valdovų, kartu su Fusi ir Niuva; kultūrinis herojus, žemdirbystės ir tradicinės žolininkystės bei medicinos pradininkas. Šennongas buvo laikomas vienu iš Trijų imperatorių, pseudomistine būtybe, jis gyveno maždaug prieš 5000 metų. Šennongas laikomas autoriumi daugybės Kinijai svarbių išradimų, tokių kaip kauptukas, plūgas, kirvis, kasamieji šuliniai, žemės drėkinimas; jis sugalvojo ūkininkų turgus, kinišką kalendorių, prie medicinos prisidėjo ištobulindamas pulso matavimo metodus, akupunktūrą ir kitus (Yang 2005, p. 190–199). Už visus nuopelnus žemdirbystei jis buvo vadintas Dieviškuoju žemdirbiu.

Mitologija
Buvo tikima, kad Šennongas anksčiau buvo žinomas kaip Ugnies imperatorius Jandi. Būtent dėl šios priežasties jis vėliau tapo Jandi Šennong-ši. Jo aprašymai labai įvairūs, dažniausiai Šennongą apibūdina kaip lapais prisidengusį atsiskyrėlį arba jaučio galvą ir žmogaus kūną turinčią dievybę, globojančią agrarinį gyvenimo būdą ir dažniausiai būtinai vaizduojamą su ragais (Dharmananda 2004).Tikima, kad dieviškasis žemdirbys gimė XXVIII a. pr. Kr., jo motina buvo princesė, o tėvas – dangaus drakonas. Pasak legendos, Šennongas prabilo po trijų dienų nuo gimimo, pradėjo vaikščioti po savaitės, o žemę arti – kai jam buvo treji metai (Asiado 2011).

Didžiausi pasiekimai
Šennongas buvo laikomas pirmuoju, išmokiusiu žmones sėti penkias grūdines kultūras: ryžius, dvi sorų rūšis, kviečius ir pupas. Dėl to jis taip pat buvo vadinamas Penkių grūdų imperatoriumi. Jis išmokė žmones prižiūrėti žemę ir ją kultivuoti, priklausomai nuo jos tipo. Įvairiuose šaltiniuose taip pat minima, kad jis ragavo tūkstančių įvairiausių žolelių ir augalų daigus, kad nustatytų jų sūrų ar kartų skonį (Yang 2005, p. 71).

Be didelių pasiekimų žemdirbystėje, Šennongas buvo žinomas kaip Kinijos žolelių medicinos dievas. Jis paskatino kinus vartoti žolelių vaistus. Buvo sakoma, kad jis plačiai ir tiksliai identifikavo šimtus įvairiausių žolelių. Jis jas ragavo, kad įvertintų medicininę vertę ir poveikį žmogaus kūnui, padėtų žmonėms išgydyti skausmus ir negalavimus. Legendoje minima, kad Šennongas turėjo permatomą pilvą, ir dalykai, kuriuos suvalgydavo, buvo aiškiai matomi. Dėl šios neįprastos savybės jis galėdavo pasakyti, ar augalas turėjo medicininį, ar nuodingą efektą (Dharmananda 2004).

Arbata taip pat priskiriama Šennongo atradimams. Iš tikrųjų, ji buvo labai naudinga jo žolelių tyrinėjimo metu, nes arbata buvo daugiau kaip 70 skirtingų nuodingų žolelių priešnuodis. Pagal legendą, Šennongas arbatą atrado atsitiktinai, kai arbatos lapai pakilo į orą ir nusileido į verdantį vandenį. Šennongas, būdamas smalsus žolininkas, paragavo gėrimo ir įrašė arbatą į istoriją.

Kartais Šennongas minimas ne tik kaip Kinijos tradicinės medicinos pradininkas, bet ir kaip bendrosios medicinos specialistas. Jis rado efektyvesnių būdų matuoti pulsą, gydyti akupunktūra (Yang 2005, p. 71). Pritaikęs tinkamą dietą, padėdavo žmonėms pasirinkti sveikesnį gyvenimo būdą (Dharmananda 2004). Būtent todėl teigiama, kad „pats žymiausias mitas apie Kinijos medicinos atradimą siejamas su Šennongo prisidėjimu“ (Yang 2005, p. 71).

Mirtis ir įtaka po jos
Pasak įvairių mitų apie Šennongą jis galiausiai mirė nuo eksperimentavimo su žolelėmis: suvalgė nuodingos žolelės ir laiku nesuvalgė priešnuodžio. Kinų literatūrinis darbas „Dieviškojo žemdirbio knyga apie žoleles ir šaknis“ (神农本草经 Shennong bencao jing) jam buvo priskirtas po keleto tūkstančių metų (buvo parašytas dar Vakarų Hanų dinastijos laikotarpiu). Šis kūrinys laikomas ankstyviausiu Kinijos farmacijos veikalu, nes aprašė svarbiausią Šennongo žolelių poveikį, šiomis žiniomis naudojamasi iki šios dienos (Asiado 2011).

Šennongas taip pat buvo laikomas Geltonojo imperatoriaus Huangdi draugu, nepaisant beveik 500 metų, skiriančių šias asmenybes. Tačiau buvo manoma, kad jie abu žinojo įvairių medicinos, alchemijos ir nemirtingumo paslapčių. Be viso to, Huangdi kartu su Šennongu laikomi tiesioginiais kinų protėviais.

Literatūros sąrašas:

• Asiado, T., 2001. Shennong. [internete]. Straipsnis internete: <http://www.ediblewildfood.com/bios/shennong.aspx> [žiūrėta 2015 04 30].
• Dharmananda, S., 2004. The Lessons of Shennong. The Basis of Chinese Herb Medicine. [internete]. Straipsnis internete: < http://www.itmonline.org/arts/shennong.htm> [žiūrėta 2015 04 30].
• Yang, L., 2005. Handbook of Chinese Mythology. New York: Oxford University.

Papildomai žiūrėti:
http://unclp.org/newsletters/RoelSterckxInauguralLecture.pdf
http://kaleidoscope.cultural-china.com/en/196Kaleidoscope8524.html

Redagavo Gabija Daktariūnaitė