Bakumacu
Šiogunato pabaiga arba Bakumacu (幕末 bakumatsu) – terminas, paprastai nusakantis Edo periodo pabaigos laikotarpį tarp JAV komandoro Metjaus Perio išsilaipinimo Japonijoje 1853 m. iki imperatoriaus Meidži valdymo pradžios 1868 m. Šio laikotarpio eigoje pasikeitė Japonijos užsienio politika. Pasibaigė daugiau nei du su puse šimtmečio besitęsiusi Tokugavų dinastijos įvesta sakoku (鎖国, „uždarytos šalies“) arba joi (barbarų pašalinimo) politika, uždariusi Japonijos sienas nuo likusio pasaulio, ir pradėta kaikoku (開国, „atviros šalies“) politika. Priežastys Tenpo badas (天保の飢饉 Tenpō no kikin), apėmęs šalį nuo 1833 iki 1836 metų, kai ryžių derlius Japonijoje buvo ypač negausus, tapo viena iš visuomenės neramumų pradžios priežasčių. Daug valstiečių mirė iš bado arba nuo paplitusių ligų, ypač šiaurės rytinėje dalyje. Tokugavos šiogunatas bandė suvaldyti krizę dalindami maistą, kurdami pastoges prisiglausti ir mažindami sakės produkciją, tačiau šios priemonės nebuvo efektyvios. Šalyje prasideda sukilimai. 1837 m. Ošio Heihačiro, Osakos miesto pareigūnas, kartu su...
Daugiau
Gorjo
Gorjo (고려 Goryeo) – valstybė Korėjos pusiasalyje, egzistavusi 918–1392 m. Gorjo susikūrė 918 metais, suvienijo Tris karalystes 935 metais, ir valdė Korėją, kol buvo pakeista 1392 metais Džosono dinastijos. Būtent Gorjo laikotarpiu šalis pradėjo formuoti savo unikalią tradicinę kultūra atskirai nuo likusios Rytų Azijos. Pavadinimas Gorjo kilo sutrumpinus vienos seniausių karalysčių Korėjoje, Gogurjo (Goguryeo), pavadinimą. Vakarų kalbose paplitęs Korėjos pavadinimas kilęs iš Gorjo pavadinimo. Susikūrimas Šilos dinastija, kuri apjungė tris Korėjos karalystes 668 metais, IX a. pabaigoje susilpnėjo ir neteko galios prieš vietinius kunigaikščius. Dėl to šalyje prasidėjo pilietinis karas, sukilimai. Sukilėliai buvo vedami vadų Gung Jė (궁예 Gung Ye), Džin Huono (진훤 Jin Hwon), Jang Gilio (양길 Yang Gil) ir Gjon Huono (견훤Gyeon Hwon). Gung Jė įkūrė Vėlyvąją Gogurjo (Hugoguryeo, vėliau pervadinta į Taebong), o Gjon Huonas įkūrė Vėlyvąją Bekdžę (후백제 Hubaekje). Kartu su silpstančia Šilos dinastija šios...
Daugiau
Nihonga
Nihonga (日本画 Nihon-ga, liet. „japoniško stiliaus paveikslai“) – japoniško stiliaus tapyba, kuri prasidėjo Meidži laikotarpyje (明治時代 Meiji-jidai, 1868-1912). Šio aspekto tikslas Japonijos mene buvo išsaugoti esančias meno tradicijas ir sukurti šiuolaikinį kultūrinį tapatumą. Tuo metu, kai Japonijoje buvo įtempti santykiai tarp tradicijų ir naujovių, neišvengiamą svarbą turėjo nihonga tapybos vystymąsis, menininkai dėjo pastangas, kad atkreiptų subalansuotą dėmesį į jų savitą Rytų Azijos paveldą ir išraiškingas galimybes Vakarų tapyboje (Buckley, 2002). Istorija Meidži laikotarpiu Japonija patyrė drastiškas reformas beveik kiekviename socialiniame lygmenyje. Ankstesnysis valdovas feodalas Tokugava Iejasu (徳川家康 Tokugawa Ieyasu) buvo priverstas perduoti valdžią imperatoriui Meidži, o vėliau buvo perkeltas į rytus nuo Japonijos sostinės Kioto ir Tokijo. Tuo metu buvo dedamos pastangos modernizuoti Japoniją ir restruktūrizuoti Japonijos visuomenę siekiant industrializacijos didėjimo ir technologinės pažangos dėl noro sėkmingai atspindėti Vakarų valdžios modelį. Dėl šios priežasties, Japonijos vyriausybė skatino amatininkus ir mokslininkus studijuoti užsienyje...
Daugiau
Prostitucija Pietų Korėjoje
Pietų Korėja yra viena labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių, tiek ekonomikoje, tiek kultūroje. Lyginant šalies BVP su kitomis pasaulio šalimis, Pietų Korėja užima tryliktą vietą pasaulyje ir net penktą vietą Azijoje (Tarptautinio valiutos fondo 2007 m. duomenimis). Šalies gyvenimo kokybės lygis yra labai aukštas, todėl didžioji dauguma šalies gyventojų keliasi gyventi iš mažesnių miestų į didmiesčius kur siūlomos didesnės darbo bei laisvalaikio galimybės. Nepaisant to kaip ir kitos ekonomiškai stiprios pasaulio šalys, P. Korėja susiduria ir su didelėmis problemomis. Viena jų – prostitucija, kuri yra laikoma nelegalia veikla, nusižengianti moralės normoms ir didelė opa Korėjos tradicijoms bei kultūrai. Istorija Korėjos prostitucijos kilmė datuojama dar nuo Silos (Shilla) laikotarpio, Džosono dinastijos, kai buvo įkurta Kisaeng sistema. Kiseang namuose gyvenančios moterys buvo linksmybių instrumentas, kuris atlikdavo įvairius pasirodymus: dainuodavo, šokdavo, grodavo, išsilavinusiems šalies vyrams, kurie atvykdavo pasilinksminti. Moterys buvo oficialiai sankcionuotos valdančiojo elito...
Daugiau
Senovės Kinijos apranga
Priešistorė – 600 m. po Kr. Rytų stilius Antikos pasaulyje Kinija buvo žinoma kaip Ceres (nuo šilką reiškiančio žodžio), taip pavadinta pagal legendinį aukščiausios kokybės šilką, gabentą į vakarus Šilko keliu. Daugybė laidojimo vietose rastų drabužių ir aksesuarų rodo, kokie įmantrūs buvo to meto audiniai: ir gausiai raštuoti, atspindintys šviesą, ir permatomas gazas. Drabužius sluoksniuojant, pridedant kitos spalvos pamušalą, liemens diržus ir juostas, apie kaklą būdavo gaminami nepaprastai spalvingi deriniai. Įmantrūs audekliniai turbanai ir plačios rankovės turėjo įtakos Vakarų madai. T formos kiniški ir japoniški kimono su plačiomis rankovėmis, nukarančiomis nuo alkūnių, skyrėsi nuo Vakarų stiliaus tunikų. Vidurinės Azijos ir Persijos teritorijose (dab. Iranas ir Irakas) drabužiai būdavo labiau prigludę, aptempti prie riešų ir su įvairių formų apatinėmis dalimis, kurioms įtakos turėjo klajokliai raiteliai (Dorling Kindersley 2012, p. 30). Pagal drabužių kiekį vienam žmogui senovės kiną buvo galima palyginti...
Daugiau
