Naujųjų metų žaidimai Japonijoje
Naujieji metai (正月 Shōgatsu) yra bene svarbiausia šventė Japonijoje, turinti savų papročių ir tradicijų. Nuo 1873 m. oficialiai japonų Naujieji metai švenčiami pagal Grigaliaus kalendorių kiekvienų naujų metų pirmą dieną – sausio 1 d. Dauguma įmonių nuo sausio 1 d. iki sausio 3 d. uždaromos. Tai duoda šeimoms galimybę susirinkti ir pabūti kartu. Susirinkus visai šeimai kartu švęsti Naujųjų metų, įprasta žaisti daug naujametinių žaidimų. Hanecuki Hanecuki (羽根突き Hanetsuki) – vienas iš daugelio tradicinių japonų žaidimų, panašus į badmintoną. Pasak istorijos, hanecuki buvo naudojamas kaip ritualas egzorcizmo metu, jis vėliau tapo mergaičių žaidimu Muromači laikotarpiu (室町時代 Muromachijidai) (1333–1568 m.). Hanecuki žaidžiamas be tinklelio, naudojant stačiakampę medinę raketę, vadinamą hagoita (羽子板 hagoita), ir ryškiaspalvę plunksnelę, vadinamą hane (羽根 hane), pagamintą iš kieto muilamedžio ir keleto plunksnų. Per Naujuosius metus šį žaidimą tradiciškai žaisdavo merginos, o dabar gali būti žaidžiamas vieno arba kelių žaidėjų. Šio žaidimo tikslas yra atmušti plunksnelę...
Daugiau
Kiniškos valgymo lazdelės
Kiniškai lazdelės vadinamos kuaidzi (筷子kuàizi). Išvertus pažodžiui reikštų „greitas bambukas“. Kadangi lazdelės buvo dažniausiai gaminamos iš bambuko, o jomis valgyti buvo labai patogu ir greita.Vienas svarbiausių ir pastebimiausių akcentų Rytų Azijoje yra valgymo lazdelės. Istorija Manoma, kad jos buvo atrastos Kinijoje, dar prieš 3-5 tūkst. metų (tiksli data nėra žinoma). Vėliau paplito ir kitose šalyse – Japonijoje, Vietname, Laose, Mianmare. Skirtingai nuo vakariečių, kurie naudojo šakutę ir peilį, kinai naudojo valgymo lazdeles – porą plonų medinių pagaliukų, apie 20 cm ilgio, paprastai pagamintų iš bambuko, kaulo, medžio, taip pat ir iš tauriųjų metalų – aukso, sidabro. Šiuo metu vis dažniau yra naudojamos plastmasinės valgymo lazdelės. Esminis skirtumas tarp šių valgymo įrankių yra tas, kad kinai, valgydami maistą jo nepjausto, taip pat nesmeigia, o naudodamiesi nykščio ir vienos rankos pirštų pagalba, sugriebia maistą, kuris iš anksto būna supjaustytas atitinkamo dydžio...
Daugiau
Kinų porcelianas
Porcelianas (iš it. žodžio porcellana, reiškiančio permatomos kriauklės rūšį; kin. 瓷器 Siči) – Kinijoje, Hanių dinastijos (汉朝 Han chao) valdymo laikotarpiu (206 m. pr. m. e.-220 m.) išrasta ypač aukštoje (nuo 1200 °C iki 1400 °C), temperatūroje gaminama keramikinė medžiaga, laikoma viena vertingiausių pasaulyje. Brangiai įkainoti kiniško porceliano dirbiniai buvo geidžiamas prabangos ir aukšto statuso simbolis Vakarų Europoje bei viena pagrindinių Kinijos eksporto prekių iki XVIII a. Porceliano istorija Seniausieji porceliano fragmentų radiniai priskiriami Šangų dinastijai (商朝 Šang chao, valdė 1600–1046 m. pr. m. e.), tačiau ekspertų manymu, tikrasis porcelianas išrastas vėlyvaisiais Hanių dinastijos laikais Džedziango provincijoje. Kalbėdami apie šio laikotarpio dirbinius, kinų mokslininkai kaip svarbiausią porceliano išskirtinumo faktorių pabrėžia ženklų tam tikrų medžiagų buvimą gaminyje (kiniško molio, porceliano akmens arba abiejų derinio). Taip pat apskaičiuota, kad šukės, rastos kasinėjant Rytų Hanų dinastijai datuojamas krosnis, buvo degintos maždaug 1260-1300°C temperatūroje,...
Daugiau
Tradicinė kinų medicina
Tradicinė kinų medicina (中医 Zhongyi)- tai unikalios su žmogaus sveikata susijusios praktikos ir ligų gydymo metodai, atsiradę prieš tūkstančius metų Kinijoje. Pagrindinis šios medicinos principas yra išgydyti ne atskirą ligą, bet visą žmogų. Tradicinėje medicinoje dažniausiai gydoma vaistažolėmis, akupunktūra, akupresūra, masažais ir moksibustija. Šiandieninėje Kinijoje tradicinė medicina nebėra tokia svarbi ir reikšminga kaip anksčiau, todėl dažniausiai ji naudojama greta Vakarų medicinos. Istorija Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame paminėtos tradicinės medicinos teorijos yra Geltonojo imperatoriaus arba Huangdi (黃帝) knyga „Neijing“ (内經) „Klasikinis veikalas apie mediciną“. Ji parašyta maždaug 300- 100 m. pr. Kr. Pasak legendos, imperatorius šį veikalą parašė kartu su daktaru Či Bo (岐伯). Visa knyga parašyta dialogo forma, joje aiškinami santykiai tarp žmonių, kalbama apie tai ką reikia daryti, jog žmogus būtų gyvybingas ir sveikas. Knygoje aprašyta daugybė ligų ir jų gydymo būdų, tai pat nemažai dėmesio skirta sveikai...
Daugiau
Ikebana
Ikebana (生け花 ikebana, liet. „gyvosios gėlės“), arba kado (華道 kadō, liet. „gėlių kelias“), – tai japoniškas gėlių komponavimo menas, gyvuojantis jau 600 metų ir turintis daug įvairių stilių. Atsiradimo istorija Nors tiksliai pasakyti, kaip atsirado ikebana, yra sunku, manoma, kad ji į Japoniją atkeliavo VI a. per budizmą. Tuo metu budistų vienuoliai pradėjo puošti šventyklų altorius gėlių kompozicijomis, tačiau tai buvo tik šio meno užuomazgos. Kaip tradicinis japoniškas menas, ikebana atsirado maždaug XIV a. pab. – XVI a. vid. Muromači periode (室町時代 Muromachi-jidai). Tačiau tuo metu ikebana dar nebuvo populiariosios kultūros dalis. Šiuo laikotarpiu japonų feodalai ir generolai paskirdavo menininkus, atsakingus už estetiką. Kai kurių iš jų specializacija buvo sukomponuoti gėles pagal šakelę, įstatytą vazos centre. Šis gėlių komponavimo stilius vadinosi tatebana (立て花 tatebana, liet. „stovinčios gėlės“). Nuo to laiko pradėjo augti gėlių komponavimo meistrų skaičius. Vienuolis Ikenobo Senkei (池坊線形 Ikenobō Senkei) – vienas įtakingiausių to laikotarpio...
Daugiau
