Toradžai
Toradžai (Toraja) – labiausiai žinoma dėl sudėtingų ir ilgai trunkančių laidojimo papročių. Šios tautos svarbiausias gyvenimo etapas yra mirtis, jiems tai yra didelė mirusiųjų išlydėjimo šventė, kuriai jie sunkiai dirba visą savo gyvenimą. Pavadinimas yra kilęs iš „To-ri-aja“, kuris reiškia kalnų žmonės. Toradžai gyvena Tana Toradža regentystėje, kalnuotoje teritorijoje, kuri yra Indonezijos provincijoje, Pietų Sulavese. Šios etninės grupės populiacija yra maždaug 650 000 žmonių, iš kurių tik 450 000 vis dar gyvena Tana Toradža regione. Dauguma jų yra krikščionys, kiti musulmonai ir tik labai maža dalis yra išlaikę vietinius tikėjimus, žinomus kaip Aluk Todolo (liet. Protėvių kelias), kurie dažniausiai atliekami laidotuvių iškilmių ir laidojimo papročių metu. Toradža tautos atsiradimo mitas Pasak mito, toradžų protėviai į žemę nusileido iš dangaus, naudodamiesi laiptais, kurie tuo metu buvo naudojami toradžų tam, kad susisiektų su mediumu Puang Matua, sukūrėju. Pasaulis buvo padalintas į viršutinį pasaulį...
Daugiau
Didieji Kinijos išradimai
Tūkstantmetė Kinijos civilizacija paliko daugelį dalykų, kuriuos naudojame ir šiandien. Keturi pagrindiniai išradimai yra šie: popierius, spausdinimas, kompasas, parakas (Deng 2011, p. 14). Popierius ir jo spausdinimas 105 m. dažnai yra vadinami popieriaus išradimo metais. Istoriniai šaltiniai rodo, kad tais metais kinų imperatorius Cai Lunas (蔡倫 Cài Lún), gyvenęs Hanų dinastijos (汉朝 Hàn cháo) laikotarpiu, tai ir padarė. Tačiau, po neseniai vykusių archealoginių kasinėjimų, atrasta senovinio popieriaus, kuris yra, manoma, bent pora šimtų metų senesnis. Suankuandži (懸泉置 Xuán quán zhì) griuvėsiuose rastos popieriaus atplaišos, pasirodo, buvo pagamintos imperatoriaus Vu (武帝 Wǔ dì) laikotarpiu, kuris datuojamas 140*-86 m. pr. Kr. Bet kuriuo atveju, ar Cai Lunas buvo pirmasis išradęs popierių, ar ne, jis vis tiek nusipelno tokios garbingos vietos istorijoje, kurią ir turi (Robert C. Williams Museum of Papermaking). Cai Lunui kilo idėja gaminti popierių iš medžio žievės, nebereikalingų rūbų bei kanapių, kurie visi...
Daugiau
Baidziu
Baidziu (白酒 báijiǔ) – Kinijos nacionalinis alkoholinis gėrimas, paprastai 40-60% stiprumo, skaidrios spalvos, distiliuojamas iš grūdų. Baidziu tiesioginis vertimas – „baltasis alkoholis“. Charakteristika Baidziu yra gaminamas iš įvairių grūdų, tokių kaip kviečiai, miežiai, sorgas, taip pat iš ryžių bei pupelių (Ridley, Harrison 2014, p. 203). Nors šiaurės Kinijoje šis alkoholinis gėrimas paprastai distiliuojamas iš ryžių, o pietų Kinijoje – kviečių, miežių ar sorų, vis dėlto dažniausiai gamyboje yra naudojamas sorgas (Chevalier, Lu 2010, p. 165). Baidziu yra distiliuojamas dviejų kolonų distiliavimo įrenginiuose, tačiau nemaža dalis gamintojų laikosi tradicijų ir naudoja medinius garais kaitinamus distiliavimo indus. Gėrimas, fermentuojamas moliniuose induose, laikomas požeminiuose rūsiuose. Moliniai indai, primenantys statines, kuriuose yra brandinamas gėrimas, yra korėti, tam kad alkoholis kvėpuotų ir įgautų išskirtinai sodrų skonį (Ridley, Harrison 2014, p. 203). Dėl skaidrios išvaizdos baidziu gali pasirodyti panašus į kitus alkoholinius gėrimus, tačiau jis...
Daugiau
Islamas Indonezijoje
Islamas į Indoneziją atkeliavo VIII a., tačiau tik XIII a. jis buvo priimtas kaip valstybinė religija. 2010 m. duomenimis Indonezijoje gyvena apie 204 mln musulmonų, kurie sudaro 88% šalies populiacijos, kartu su mažumomis: krikščionimis, budistais ir induistais. Šalies šūkis: ,,vienybė yra įvairovė“. Taip pat tai yra šalis, kurioje gyvena daugiausiai žmonių išpažįstančių islamo tikėjimą. Tačiau prieš tampant musulmoniška šalimi Indonezija buvo pagoniška ir žmonėms prireikė daug laiko, kol įsisavino naują religiją. Iki šiol šalyje 6-ios oficialios religijos, įkaitant islamą, bei daug oficialiai nepripažintų animistinių tikėjimų. Istorija Islamas į Indoneziją atkeliavo tarptautiniais mainais. Tuo metu religija buvo labiau susitelkusi ties žmogaus siela ar ritualais. Kol kolonizacija dar nebuvo prasidėjusi, musulmonai pirkliai didino savo pajėgas, kartu darydami dažnesnius maršrutus į Pietryčių Aziją. Didėjantis islamo populiarumas nebuvo džihadas, priėmus naują religiją šalys priešinosi portugalų kolonizacijai bei perėmė griežtą Islamo valdymo kultūrą, kad...
Daugiau
Tibeto mirusiųjų knyga
Tibeto mirusiųjų knyga – tai tibetietiškų mokymų rinkinys apie mirtį, mirties tarpsnio kelionės vadovas, atskleidžiantis ankstesnio, dabartinio ir būsimo gyvenimo nepertraukiamumą, – aiškiai parodo, kaip mirties tikrovė atsispindi tibetiečių pasaulyje. Šios knygos tibetietiškojo originalo sutrumpintas pažodinis vertimas – „Išsilaisvinimas pomirtiniame tarpsnyje klausantis pamokymų“ atskleidžia knygos turinį ir tikslą. Knygos autoriumi laikomas guru Padmasambhava. Pirmą kartą šią knygą į anglų kalbą išvertė tibetietis Lama Kazi Dawa-Samdupas, o redagavo jo mokinys W. Y. Ewans-Wentzas, kuris tokį pavadinimą pritaikė remdamasis pagal anksčiau išleistą „Egipto mirusiųjų knyga“. Tibetas Tibetiečiai savo šalį vadina Bö, kartais pridėdami Khavačen – „Sniegynų žemė“. Tibeto civilizacija yra unikali, atšiauraus klimato užgrūdinti gyventojai nuo senų laikų buvo linkę daugiau dėmesio skirti dvasiniams dalykams. Tokiam reiškiniui didelę įtaką darė aplinka: įspūdingas Himalajų kalnų kraštovaizdis, kuris savaime skatino daugelį tibetiečių susikaupti ir medituoti. Stiprus įsitikinimas, kad „stiprioji jėga“ yra dvasinė, o...
Daugiau
