Cukumogamis
Šinto (jap. 神道, Shintō) religijoje tikima, kad Cukumogamiai (jap. 付喪神 arba 九十九神, Tsukumogami) yra namų įrankiai, muzikos instrumentai ir kiti žmogaus pagaminti daiktai, kurie pavirto į jokajus (jap. 妖怪, Yōkai). Muromači laikotarpio (jap. 室町時代, Muromachi jidai) otogidzoši (jap. 御伽草子, Otogizōshi) pasakose teigiama, kad jei objektas išlieka šimtą metų, jis transformuojasi, įgauna dvasią (jap. 聖霊, Seirei). Nuo Muromači laikotarpio, o gal net ir anksčiau, buvo tikėta, jog objektai, kurie nėra naudojami su pagarba ar kurie yra netinkamai išmesti iš namų, gali atgyti, įgauti sielą ir siekti susidoroti su žmonėmis, kurie netinkamai elgėsi su jais (Foster 2015). Profesorius Michaelis Dilanas Fosteris pastebėjo, jog daugelyje istorijų apie jokajus, skaičius 100 vaidina svarbų vaidmenį. Japonų folklore sakoma, jog ilgai egzistuojantys daiktai, gyvi padarai ar net žmonės gali transformuotis ir pavirsti į kitą būtybę. Pavyzdžiui, tanukis (jap. 狸, Tanuki) gali įgauti magiškų galių, sena katė...
Daugiau
Noperabo
Noperabo (jap. のっぺらぼう, nopperabō), arba nuperabo (jap. ぬっぺらぼう, nupperabō) – viena iš japonų mitologijoje sutinkamų būtybių, vadinamų jokajais ( jap. 妖怪, yōkai) . Savo išvaizda ši būtybė niekuo nesiskiria nuo paprasto žmogaus, išskyrus tai, jog neturi veido. Išvaizda ir kilmė Noperabo pavadinimas kilęs iš dviejų žodžių: noperi ( jap. のっぺり, nopperi), reiškiantį plokščią arba lygų veidą, ir bo (jap. ぼう, bō), reiškiantį vienuolį arba jaunuolį – todėl noperabo literatūroje dažnai pasirodo kaip beveidis vienuolis arba jaunuolis. Pati noperabo kilmė nėra aiški, tačiau turi panašumų su kitu jokajumi – nupepo (jap. ぬっぺぽう, nuppeppō) – kurio vardas taip pat kilęs iš noperi, arba nuperi (jap. ぬっぺり, nupperi), ir yra vaizduojamas kaip vaikščiojantis odos gabalas, kurio raukšlės suformuoja jam veidą, tačiau tokį, kuris nedaro jokios išraiškos (Foster 2015). Dėl to tiek nupeppo, tiek noperabo yra beveidžiai – kitaip sakant, veido išraiškos neturintys jokajai. Japonų mitologijoje gausu noperabo aprašymų. Tačiau...
Daugiau
Udzumė
Udzumė (jap. 天宇受売命/天鈿女命, Ame-no-Uzume-no-mikoto) – aušros ir linksmybių deivė Japonijos šintoizmo religijoje, dievo Sarutahiko Okamio (jap. 猿田毘古大神, 猿田彦大神, Sarutahiko Ōkami) žmona. Ame no Udzumė yra žinoma ir kaip dainų, šokių ir scenos menų dievybė. Yra manoma, kad Udzumė yra kaguros, šintoizmo teatrinio šokio, pradininkė. (Frédéric 2002, p. 28). Udzumė iki šių dienų yra garbinama kaip šintoizmo dievybė, kuri pasižymi dora širdimi, sąmojingumu bei drąsa. Mitologiniai šaltiniai teigia, jog Udzumė yra pirmoji miko (jap. 巫女, miko). Udzumės šokis Pirmą kartą Udzumė buvo paminėta „Dangaus olos“ mite (jap. 天岩戸 Ama no iwato), kuris buvo aprašytas „Senovės reikalų užrašuose“ (jap. 古事記, Kojiki) ir „Japonijos kronikose“ (jap. 日本書紀, Nihon Shoki). Tai yra vienas iš populiariausių Japonijos mitų. Jame pasakojama, jog saulės ir visatos deivė Amaterasu (jap. 天照, Amaterasu), dėl savo brolio piktinančių veiksmų, užsidarė oloje. Dėl tokio jos poelgio pasaulis paskendo aklinoje tamsoje. Visi maldavo ją išlysti iš olos, kad ši vėl užpildytų...
Daugiau
Pragaro sugulovė
Pragaro sugulovės (jap. 地獄太夫, Jigoku tayū) vardas yra suteiktas vienai iš daugelio Japonijos būtybių. Jos legenda yra svarbi dėl to, kad papasakoja apie tam tikras Japonijos Budizmo ypatybes. Pirmieji Pragaro sugulovės vaizdiniai literatūroje ir mene pasirodė Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo Jidai). Šiuo istoriniu periodu grožinė literatūra ir paveikslai, vaizduojantys raudonųjų žibintų kvartalo gyvenimą, buvo itin populiarūs (yokai.com 2019). Išvaizda Pragaro sugulovė buvo nepaprasto grožio, elegantiška ir kerinti aukšto rango sugulovė. Ji dėvėjo pragaro elementais papuoštą kimono (jap. 着物, kimono) (Myers 2017). Legenda Senai senai, gyveno viena jauna samurajaus (jap. 侍, Samurai) dukra. Kai jos tėvas buvo nužudytas, mergina su savo šeima bėgo slėptis, tačiau pakeliui buvo užpulta banditų. Šie pagrobė merginą ir pardavė ją prabangiam viešnamiui, kuris veikė dabartiniame Osakos (jap. 大阪府 Osaka-fu) regione. Ten ji buvo mokoma, siekiant ją paversti į aukštesniosios klasės sugulovę (jap. 遊女, Yuujo). Bėgant laikui ji tapo išvaizdžia, protinga ir gudria moterimi....
Daugiau
Okami
Okami (jap. 狼, Ōkami) – žodis, skirtas apibūdinti japoniškąjį vilką. Nors šiuo metu tekančios saulės šalyje jie yra laikomi išnykusia rūšimi, tačiau Japonijos žmonės vis tiek rodo jiems savo pagarbą, laiko juos gamtos bei harmonijos sergėtojais. Japonijos salyne gyvenę vilkai stipriai skyrėsi nuo žemyninėje Azijos dalyje gyvenančių vilkų: šie savo išvaizda labiau priminė šunis, buvo smulkesni ir ne tokie pavojingi žmonėms. Japonų sąmonėje vilkas yra matomas kaip gamtos sergėtojas, kuris gina kaimo žmones nuo smulkių graužikų, o žemdirbių laukus padeda apsaugoti nuo elnių ir šernų niokojimų. Taip pat tikėta, jog vilkas įspėja žmones apie artėjančias gamtos katastrofas ir padeda kalnuose paklydusiems žmonėms (J. Knight, 1997). Mitologija Okamis – dažnai sutinkamas japonų mitologijoje. Jis yra priskiriamas jokajų kategorijai (jap. 妖怪, yōkai), tačiau skirtingai nuo tokių mitologinių būtybių kaip Kicune (jap. 狐, kitsune), Tanukis (jap. 狸,tanuki) ir Nekomata (jap. 猫また, nekomata)...
Daugiau
Hašihimė
Hašihimė (jap, 橋姫, hashihime) – japonų mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, yōkai). Hašihimė yra vaizduojama kaip pavydo ir neapykantos kupinas moteriškos lyties demonas (jap. 鬼, oni), kuris dar vadinamas kidžio (jap. 鬼女, kijo). Yra ne viena legenda, kuri pasakoja apie šią būtybę, tačiau žymiausios iš jų – Kioto Udži tilto (jap. 京都宇治橋, Kyoto Uji-bashi), Osakos Nagaros tilto (jap. 大阪長柄橋, Ōsaka Nagara-bashi) bei Šigos Seta no Karahaši tilto (jap. 滋賀瀬田の唐橋, Shiga Seta-no-karahashi) legendos. Sakoma, kad šios būtybės gali būti sutinkamos prie bet kurio seno ir ilgo tilto. Legendos raida Senovės Japonijoje vietiniai gyventojai daugeliui gamtos reiškinių bei svarbių vietų priskirdavo juos įkūnijančias bei šiuos reiškinius paaiškinančias dievybes. Tiltai Japonijoje atliko svarbią praktinę funkciją: jie ne tik palengvino susisiekimą, padėjo skatinti prekybą, bet taip pat buvo pavojinga vieta, per kurią žmones galėjo pasiekti potencialus priešas. Dėl šių priežasčių buvo tikima, kad...
Daugiau
Morio
Morio (jap. 魍魎, Mōryō) vardu yra vadinama viena iš daugybės Japonijos mitologijoje egzistuojančių būtybių/pabaisų – jokajų (jap. 妖怪, Yōkai). Morio vardas Japonijoje yra suteiktas vandens dvasioms. M. Meyer pastebi, kad šios būtybės kartu su Čimi (jap. 魑魅, Chimi) – kalnų, pelkių, akmenų ir miškų dvasiomis, yra priskiriamos visuomenei geriau pažystamai kategorijai – Čimimorio (jap. 魑魅魍魎, Chimimōryō). Morio galima skirstyti į būtybes arba į jokajų rūšį. Morio kaip jokajų kategorija apima įvairias vandens dvasias. Morio kaip būtybės dažniausiai vaizduojamos neigiamos, asocijuojamos su laidotuvių ir kapų ramybės drumstimu ir negyvų žmonių palaikų valgymu. Kilmė Morio pirmiausia buvo paminėta senovės Kinijos raštuose, kuriuose jos buvo priskirtos silpnų dvasių ar nestiprių demonų kategorijai. Morio vaizdiniui atkeliavus į Japonijos mitologiją, jos imtos vaizduoti kaip vandens dievybės/dvasios. Į Morio klasifikaciją patenka daugybė įvairių jokajų, pvz. Kapa (jap. 河童, Kappa) – upėje gyvenantys jokajai, siejami su pokštais ir bėdomis. Viename...
Daugiau
Teru teru bodzu
Teru teru bodzu (jap. てるてる坊主, teru teru bōzu) – tradicinė rankų darbo lėlytė, kabinama už durų, langų ar pastogėse tikintis, jog ši prišauks giedrus orus. Lėlės pavadinimas susideda iš dviejų skirtingų žodžių: teru (jap.てる, teru), kuris reiškia „šviesti, švytėti“, ir bodzu ( jap. 坊主, bōzu), kuriuo vadinami budistų vienuoliai. Pažodinis vertimas – „švytėk, švytėk vienuoli“. Pats pavadinimas yra užuomina į tikėjimą vienuolių magiškomis galiomis, kuomet atlikdami ritualus šie gebėdavo gydyti, atlikti egzorcizmus ir valdyti orus. Yra sakoma, jog pati lėlė simbolizuoja pliką vienuolio galvą ir yra daroma tuomet, kai norima, kad sekančią dieną šviestų saulė, kurios spinduliuose blizgėtų ir pati vienuolio galva. Lėlytė paprastai būna balta, primena vaiduoklį ir yra daroma iš audinio arba popieriaus lapelių. Kilmė Iki mūsų dienų išliko ne viena legenda aiškinanti apie teru teru bodzu kilmę. Japonijos folkloro tradicijas tyrinėjantys istorikai teigia, jog teru teru bodzu tradicija į Japoniją...
Daugiau
Tomiokos šilko fabrikas
Tomiokos šilko fabrikas (jap. 富岡製糸場, Tomioka Seishijou) – tai 1872 m. Tomiokos mieste, Gunmos prefektūroje, Meidži laikotarpio vyriausybės įsteigta ir 115 metų veiklą vykdžiusi šilko verpimo gamykla. Tuo laikotarpiu ši žaliavinio šilko verpimo gamykla buvo laikoma didžiausia pasaulyje. Tomiokos šilko fabrikas pastatytas siekiant įgyvendinti šiuos tris tikslus: supažindinti Japoniją su vakarietiškomis šilko verpimo technologijomis, įtraukti vadovų pareigas užimančius užsieniečius į Japonijos verslo rinką, įdarbinti ir apmokyti šilko verpimo amato moteris iš visos Japonijos (World Heritage Site 2014). Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais Tomiokos šilko gamyklos kompleksas buvo pripažintas kaip vienas geriausių ir sėkmingiausių japoniškos ir vakarietiškos kultūros bendradarbiavimo pavyzdžių. Fabrikas buvo uždarytas 1987 m., kai dėl rinkoje sumažėjusios šilko paklausos, gamykla patyrė didelių finansinių nuostolių (World Heritage Site 2014). Dėl pastatų vakarietiškos architektūros autentiškumo, to laikmečio šilko verpimo technologijų bei įrangos išsaugojimo, 2014 m. Tomiokos šilko fabrikas buvo įtrauktas į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą...
Daugiau
Issei Sagava
Issei Sagava (jap. 佐川 一政, Sagawa Issei) – japonų verslininko sūnus, rašytojas, literatūros kritikas, žudikas, nekrofilas ir visame pasaulyje išgarsėjęs kanibalas. Studijuodamas Paryžiaus Sorbonos universitete, 1981 m. vasarą nužudė olandų kilmės moterį Renė Hartvelt ir jos kūno dalis vėliau panaudojo kanibalizmo procese. Praleidęs du metus Prancūzijos kalėjime, 1983 m. jis buvo deportuotas į tėvynę ir uždarytas į Tokijaus psichiatrijos ligoninę. Paleistas į laisvę Issei Sagava tapo vietine Japonijos įžymybe. Vaikystė Issei Sagava gimė 1949 m. balandžio 26 d., Kobėje (jap. 神戸, Kōbe). Jis turėjo sveikatos problemų dėl to, kad gimė neišnešiotas. Tai padarė įtaką jo išorinei išvaizdai: jis pasižymėjo žemu ūgiu ir kitais nepatraukliais fiziniais bruožais. Issei Sagava save įvardijo kaip: „ …labai mažą ir negražų žmogų, kuris yra panašus į geltoną beždžionę.“ Šis asmuo taip pat turėjo nemažai kitų kompleksų. Be to, jo šeima priklausė visuomenės elitui, kurioje tradicijos, pinigai ir...
Daugiau
