Akira Kurosava

Akira Kurosava (jap. 黒澤 明, Kurosawa Akira) – japonų kino režisierius, scenaristas ir filmų prodiuseris. Jis gimė 1910 m. kovo 23 d. Tokijuje ir mirė 1998 m. rugsėjo 6 d. Kamakuroje (鎌倉市, Kamakura-shi). Kurosava yra laikomas vienu įtakingiausių kino režisierių visame pasaulyje. Per 57-erius savo darbo metus kino industrijoje jis sukūrė bemaž tris dešimtis filmų. Tokie jo filmai kaip „Gyventi“ (1952 m.), „Septyni samurajai“ (1954 m.), „Asmens sargybinis“ (1961 m.), „Kario šešėlis“ (1980 m.), „Ranas“ (1985 m.) sulaukė daugybės apdovanojimų bei tarptautinio pripažinimo.

Biografija

Akira Kurosava gimė Tokijuje, augo pasiturinčioje šeimoje, jo tėvas, Isamu Kurosava (1864–1948 m.), priklausė įtakingai samurajų (jap. 侍, samurai) šeimai, o motina, Šima Kurosava (1870–1952 m.), buvo iš Osakos kilusio pirklio dukra (Galbraith 2002). Nepaisant visuomenės nuotaikų tuometinėje Japonijoje, Kurosavos tėvas palankiai žiūrėjo į vakarų kultūrą ir teigė, jog teatras ir kinematografija turi didelį poveikį ugdant asmenį, todėl skatino savo vaikus žiūrėti filmus. Toks tėvo atvirumas vakarams ir naujoms meno formoms galėjo paveikti A. Kurasovą kaip asmenybę (Bock, A. E. 1983).

Dar pradinėse klasėse jis susidomėjo tapymu bei kaligrafija, tad baigęs mokyklą nusprendė savo gyvenimą susieti su menu. Tačiau nepaisant to, jog tapyba sekėsi gerai, Kurosavai teko susidurti su tų laikų Japonijos realybe – valdžia talentingų menininkų darbus naudojo propagandai bei savo politiniams tikslams siekti. Supratęs, jog tradicinis menas militaristinėje Japonijoje tapo pernelyg politizuotas, būsimasis filmų prodiuseris nusprendė atsisakyti ambicijų tapti menininku ir 1936 m. įsidarbino režisieriaus padėjėju PCL kino studijoje (dab. „Toho Studios“).

Iki 1943 m. Kurosava ten dirbo Kadžiro Jamamoto asistentu, kuris tuo metu buvo vienu įtakingiausių kino režisierių visoje Japonijoje. Dirbdamas režisieriaus padėjėju jis pasižymėjo kaip itin geras scenaristas, dėl savo teigiamų savybių užtikrintai kilo karjeros laiptais (Encyclopædia Britannica 2020). Vos po kelerių metų darbo PCL kino studijoje A. Kurosavai teko garbė perimti didžiąją dalį darbų susijusių su Kadžiro Jamamoto filmo „Žirgas“ (1941 m.) pastatymu, kadangi pats Jamamotas buvo užsiėmęs kita juosta. Taip Kurosava tapo vienu iš studijos režisierių.

1944 m. dirbdamas prie filmo „Pačios gražiausiosios“ susipažino su jauna aktore Joko Jaguči (jap. 矢口 陽子, Yaguchi Yōko), po metų ją vedė. Jie susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Hisao (g. 1945 m.) ir dukros Kadzuko (g. 1954 m.). Pažymėtina, jog Hisao buvo paskutiniųjų tėvo filmų prodiuseris. Kurosavos žmona mirė 1985-aisiais, tačiau netektis nesutrukdė žinomam režisieriui toliau kurti, dar dešimt metų jis statė filmus bei rašė scenarijus.

Kurosavos gyvenimas baigėsi tragiškai: 1995 m. dirbdamas prie filmo „Po lietaus“ scenarijaus, jis paslydo ir smarkiai susižalojo stuburą, tad likusį gyvenimą jam teko praleisti neįgaliojo vežimėlyje. Po sunkios traumos ir taip silpna pagyvenusio režisieriaus sveikata pradėjo sparčiai blogėti, karjerai buvo padėtas taškas (Galbraith 2002). 1998 m. būdamas 88-erių, Akira Kurosava mirė nuo insulto (Lyman 1998). Palaidotas Kamakuroje.

Svarbiausi filmai

1943 m. Akira Kurosava pristatė savo pirmąjį filmą: „Sanširas Sugata“. Filmo veiksmas vyksta XIX a. Japonijoje: į Tokiją atvykstą Sanširas Sugata – ambicingas jaunuolis norintis tapti džiudžitsu (柔術, jūjutsu) meistru. Tačiau vos tik jam patekus į sostinę vaikinas atranda naują savigynos formą – dziudo (jap. 柔道, jūdō). Juosta susilaukė didžiulio populiarumo tarp žiūrovų. Nepaisant filmo sėkmės, po metų jis pakliuvo į cenzorių akiratį, kadangi neatitiko tuometinės Japonijos pramogų politikos. Filmas buvo pripažintas pernelyg vakarietišku. Taip buvo iškirpta apie 600 metrų juostos, o filmas sutrumpėjo 18 minučių. Didžioji dalis iškirptų scenų yra pripažintos prarastomis. 1945 m. Japonijai bepralaimint Antrąjį pasaulinį karą, Kurosava buvo užsiėmęs komedijinės dramos „Tigro pėdomis“  filmavimu. Siužetas rėmėsi kabuki (jap. 歌舞伎, kabuki) pjese – „Kandžinčio“ (1840 m.). Po Japonijos kapituliacijos, sąjungininkams okupavus šalį, filmą publikuoti buvo uždrausta, dėl šios priežasties kino teatruose juosta pasirodė tik 1952 m. 1946-ųjų m. „Be gailesčio apie mūsų jaunystę“ vaizduoja Japonijos militarizmą nuo 1933 m. iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Iš daugelio filmų kritikuojančių to meto Japonijos militarizmą, šis buvo vienas sėkmingiausių. 1947 m. Japonijai dar būnant JAV okupacijoje, kino teatruose pasirodė filmas „Nuostabusis sekmadienis“. Filme vaizduojama viena diena iš jaunų įsimylėjėlių poros gyvenimo, akcentuojamas sunkus gyvenimas pokariniame Tokijuje.

Šeštasis dešimtmetis buvo bene sėkmingiausias žinomam režisieriui, būtent tada buvo išleisti tokie filmai kaip: „Rašiomonas“, „Gyventi“ bei „Septyni samurajai“. 1950-ųjų „Rašiomono“ veiksmas vystosi XX a. Japonijoje. Filmo siužetas yra pateikiamas iš keturių personažų perspektyvų: samurajaus, jo žmonos, bandito ir medkirčio. Tai buvo pirmasis filmas kinematografo istorijoje kuriame tie patys įvykiai buvo perteikiami skirtingų veikėjų akimis. 1951 m. filmas buvo parodytas Venecijos kino festivalyje, kur sulaukė kritikų bei žiūrovų pripažinimo (Encyclopædia Britannica 2020). A. Kurosavos debiutas užsienio scenoje gavo „Oskaro“ už geriausią filmą užsienio kalba bei „Auksinio liūto“ apdovanojimus (Internet Movie Database). „Gyventi“ (1952 m.) daugelio kritikų yra pripažintas vienu geriausiu dramos žanro filmu kinematografo istorijoje. Šiam filmui Kurosava rėmėsi Levo Tolstojaus apysaka „Ivano Iljičiaus mirtis“. Pagrindinis herojus, miesto valdybos skyriaus direktorius – Kendžis Vatanabė. Pagyvenęs vyras sužino, jog serga skrandžio vėžiu, o gyventi jam liko daugiausia metai. Ponas Vatanabė ieško paguodos šeimoje, tačiau sūnus jį išduoda, bando rasti džiaugsmo leisdamas savo gyvenimo santaupas, bet laimės tame neranda, galiausiai nusprendžia pasinaudoti savo autoritetu sprendžiant skurdžiai gyvenančių problemas (Turner Classic Movies). 1954 m. kino teatruose pasirodo bene svarbiausias bei populiariausias A. Kurosavos filmas – „Septyni samurajai“. Filme yra pasakojama nuo nuolatinių plėšikų antpuolių kenčiančio kaimo istorija. Kaimo gyventojai suprasdami, jog priešintis gerai ginkluotai banditų ordai nėra jokių galimybių, nutaria prašyti pagalbos pas darbą praradusius samurajus. Filmas rėmėsi tais laikas JAV populiariais vesternais.

Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai režisieriui nebuvo tokie sėkmingi, jo naujai įkurta kino studija – „Kurosawa Productions“ dėl nepalankios situacijos Japonijos kino industrijoje susidūrė su finansinėmis problemomis. 1980 m. kino teatruose pasirodė „Kario šešėlis“, tai buvo pirmasis Kurosavos filmas apie samurajų kovas per paskutiniuosius 14 metų. Filmas buvo giriamas kritikų dėl meistriškai nufilmuotų kovos scenų. 1985-ųjų „Ranas“ buvo Šekspyro „Karaliaus Lyro“ adaptacija. Filmo veiksmas vystėsi XVI a. Japonijoje. Tai buvo vienas iš kūrybingiausių Kurosavos filmų. Paskutiniai autoriaus filmai – „Sapnai“ (1990 m.), „Rugpjūčio rapsodija“ (1990 m.) ir „Dar ne“ (1993 m.) didelio pasisekimo nesulaukė (Encyclopædia Britannica 2020).

Kurosavos kūrybos įtaka ir vertinimas

Akiros Kurosavos filmai padarė didelę įtaką viso pasaulio kinematografijai, būtent jo kūryba rėmėsi JAV kino režisieriai kurdami XX a. viduryje populiarius vesternus. Pavyzdžiui, amerikiečių filmas „Šaunioji septyniukė“, kuriame filmavosi pasaulinio lygio aktoriai, buvo filmo „Septyni samurajai“ adaptacija.

Kurosavos filmai yra unikalūs dėl gebėjimo susieti Japoniškąjį meną – subtilų, estetišką, su puikia vizualine kompozicija ir veiksmu bei drama pasižyminčius vakarų autorių filmus. Kino režisierius savo filmuose meistriškai perteikdavo Japonijos istoriją, tuo pat metu sugebėdamas remtis vakarų rašytojų kūriniais (Encyclopædia Britannica 2020).

Literatūra

1. Bock, A. E, 1983. Something Like an Autobiography. New York: Vintage Books. Prieiga per internetą: <https://books.google.lt/books?id=fy2HsLdDn-YC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false>. [žiūrėta 2020 m. spalio 29 d.].
2. Galbraith, S., 2002. The Emperor and the Wolf: The Lives and Films of Akira Kurosawa and Toshiro Mifune. New York: Faber and Faber. Prieiga per internetą: <https://archive.org/details/emperorwolf00galb/page/n9/mode/2up>. [žiūrėta 2020 m. spalio 29 d.].
3. Internet Movie Database. Akira Kurosawa – Awards. Prieiga per internetą: <https://www.imdb.com/name/nm0000041/awards>. [žiūrėta 2020 m. spalio 29 d.].
4. Lyman, R., 1998. Akira Kurosawa, Film Director, Is Dead at 88. The New York Times. Prieiga per internetą: <https://www.nytimes.com/1998/09/07/movies/akira-kurosawa-film-director-is-dead-at-88.html>. [žiūrėta 2020 m. spalio 29 d.]
5. Turner Classic Movies. Ikiru. Prieiga per internetą: <https://www.tcm.com/watchtcm/movies/78970/Ikiru/>. [žiūrėta 2020 m. spalio 29 d.].