Dacueba
Dacueba (dar vadinama Pragaro sene) (jap. 奪衣婆 arba 脱衣婆, Datsueba) yra Japonijos mitologijos būtybė, viena iš budistinio pragaro sergėtojų, kurios pagrindinė užduotis nurengti nuo nusidėjusių sielų rūbus. Tiesiogiai išverstos Dacuebos vardo脱衣 kiniškos ideogramos perteikia šią jos užduotį, nes reiškia „nuimti/nuplėšti kažkieno rūbus“. Dacueba taip pat yra žinoma tokiais pavadinimais kaip Sanzu no Baba (jap.; 三途の婆), Shozuka no Baba (jap. 正塚の婆), ir Jigoku no Baba (jap. 地獄の婆) (Heritage of Japan 2013).
Ši mitologinė būtybė pirmą kartą buvo paminėta vėlesnio Heiano laikotarpio japoniškoje budistinėje sutroje pavadinimu Bussetsu Jizō Bosatsu Hosshin Innen Juō Kyō (jap. 仏説地蔵菩薩発心因縁十王経), kurioje kalbama apie Kšitigarbhą (jap. 地藏; Jizō) ir 10 pragaro karalių. Dacueba taip pat yra dažnai vaizduojama kartu su senu vyru Keneō (jap. 懸衣翁) sėdintys budistiniame pomirtiniame pasaulyje esančios Sanzu upės (jap. 三途の川; Sanzu no kawa) pakrantėje (Schumacher 1995-2014). Dacueba yra apibūdinama kaip sena moteris su bjauriu, perbalusiu veidu ir smailiais dantimis. Kartais galime išvysti Dacuebą atrodančią ir kaip dauguma Japonijos demonų – raudonu veidu. Taip pat ji dėvi laisvą japonišką audinį, kuris išryškina jos liesą kūną. Knygose ar skulptūroje Pragaro senė yra vaizduojama sėdinti su pakeltu sulenktu vienu keliu (Fooky 2014).
Mitas:
Pasak Japonijos budistinės tautosakos, praėjus 7 dienoms po žmogaus mirties, jo siela atkeliauja prie Sanzu upės (kitaip dar vadinamą „Trijų kelių upe“), kuri teka tarp pirmojo (jap. 秦広王; Shinkō-ō) ir antrojo (jap. 初江王; Shokō-ō) pragaro teisėjų. Šios sielos turi nukakti į kitą upės krantą ir, manoma, kad tai jos gali padaryti trijose vietose, priklausomai nuo to, kaip nugyveno savo gyvenimą. Po pirmojo Shinkō-ō teismo, mirusieji, kurie yra išteisinami, vedami Kšitigarbhos, per upę gali pereiti tiltu. Mažiau nuodėmių padarę žmonės turi bristi per stiprią upės srovę. Labiausiai nusikaltę mirusieji kitą krantą turi pasiekti plaukiant per nuodingas gyvates bei gilius upės vandenis (Daruma Museum 2009).
Kadangi mirę vaikai dar nėra sukaupę pakankamai gyvenimo patirties, jie negali būti teisiami, taigi negali ir persikelti per upę. Todėl jų sielas pasitinka pati Dacueba, kuris nurengia jų rūbus ir kabina juos ant medžių šakų, taip „pasverdama ir jų nuodėmes“ (Heritage of Japan 2013). Nuo to, kaip žemai nulinksta medžio šaka, priklauso ir vieta, kurioje jie galės persikelti į kitą krantą. Be to, Dacueba dažnai pataria vaikams statyti kalnus iš akmenėlių, ant kurių užlipus, jie galėtų pasiekti rojų. Tačiau, prieš kalnui pasiekiant bent kiek reikšmingą aukštį, Pragaro senė su kitais demonais jį sugriauna. Todėl, kad vaikai nestatytų akmeninių kalnų pakrantėje visą amžinybę, Kšitigarbha juos paslepia po savo apsiaustu ir taip nuveda per upę į saugią vietą (Heritage of Japan 2013).
Jei siela suaugusio žmogaus, Dacueba nuplėšia nuo jo šlapius rūbus, o senis Keneō sukabina juos ant medžio šakų. Jei nusidėjėliai keldamiesi per upę praranda visus rūbus ir atvyksta be jų, Dacueba nulupa jiems odą ir ant medžio kabiną ją, o ne rūbus. Šiame sielos kelionės etape ji taip pat gali atlikti ir kitokias bausmes, pavyzdžiui, tiems, kurie vogė, „Pragaro senė sulaužo visus pirštus ir, padedama vyro Keneō, pririša jų galvas prie kojų“ (Fooky 2014).
Dabartiniai laikai:
Tikėdami šiuo mitu japonai daugelį vietovių pavadino Sai no Kawara (jap. 賽の河, “akmenėlių pakrantės”) ir upių bei jūrų pakrantėse pradėjo statyti Kšitigarbhos skulptūrėles, kurias, užrištais raudonais seilinukais ar su vaikų žaislais, galime išvysti ir šiomis dienomis. Šios skulptūrėlės dažniausiai yra tėvų aukos už mirusius vaikus ar padėka Kšitigarbhai „už mylimojo išgelbėjimą“ (Dentsdelion Antiques Tokyo 2012, p. 5).
Populiarioje kultūroje Dacueba yra labai populiari su demonais susijusiuose kompiuteriniuose žaidimuose. Vienas iš tokių yra pavadinimu Shin Megami Tensei (jap. 真・女神転生; „Tikrosios deivės reinkarnacija“), kur žaidėjas gali įsigyti Dacuebą ir panaudoti ją kovose prieš kitus veikėjus. Pragaro senę galime išvysti ir juodojo humoro animė apie demonus, kurie dirba pragare, pavadinimu Hoozuki no Reitetsu (jap. 鬼灯の冷徹; „Hozukio šaltakraujiškumas“). Nors šiame animaciniame filmuke ji dažniausiai atlieka linksmas roles, jos išvaizda bei pareigos nelabai skiriasi nuo aprašytų originaliuose šaltiniuose (Fooky 2014).
Šaltiniai:
Dentsdelion Antiques 2012, „Jizō bodhisattva“ Dentsdelion Antiques Tokyo Newsletter, vol. XII.III. Prieiga per internetą: http://www.dentsdelion.com/NEWSLETTER/08_2012_05-06.pdf. [žiūrėta 2016 m. balandžio 30 d.]
Fooky 2014, „01: Datsue-ba“ Fooky‘s Blog. Prieiga per internetą: https://fookyvip.wordpress.com/2014/05/05/datsue-ba/ . [žiūrėta 2016 m. balandžio 30 d.]
Greve G. 2009, „Datsueba“ Daruma museum. Priega per internetą: http://darumamuseumgallery.blogspot.lt/2009/11/datsueba.html. [žiūrėta 2016 m. balandžio 30 d.]
Heritage of Japan 2013, „Exploring the River of the Dead, and Rivers of Death-and-Disease ideas and the origins of river expulsion practices“ Heritage of Japan. Prieiga per internetą: https://heritageofjapan.wordpress.com/2013/01/20/exploring-the-river-of-the-dead-and-rivers-of-death-and-disease-ideas-and-the-origins-of-river-expulsion-practices/. [žiūrėta 2016 m. balandžio 30 d.]
Schumacher M. 1995-2014, „Riverbed of the Netherworld Japanese Limbo for Children“ Onmark Productions. Prieiga per internetą: http://www.onmarkproductions.com/html/sai-no-kawara.html#datsueba. [žiūrėta 2016 m. balandžio 30 d.]
