Džikininki

Džikininki (食人鬼 jikininki) japonų mitologijoje yra pabaisa, kurios vardas reiškia “žmogų ėdantis demonas”. Ši būtybė yra jokajų (妖怪 yokai) rūšis. Japoniškame budizme tikima, jog džikininki atsiranda iš savanaudžių, godžių ir nepagarbių žmonių sielų, kurios yra prakeiktos po mirties ieškoti ir ryti žmogieną arba ritualinį maistą, paliktą šalia numirėlio. Džikininki mitas aprašytas Lafkadijaus Herno mitų ir kraupių apsakymų rinkinyje “Kwaidan” (怪談 kaidan).

Išvaizda
Manoma, jog džikiniki atrodo kaip yrantys skeletai, su aštriais nagais ir švytinčiomis akimis. Jų kūnai padengti įvairiais sumušimais, randais, infekcijomis, įbrėžimais ir paprastai visiškai neturi plaukų, nebent atsitiktinius kuokštus. Žmonės, pamatę šį baisios išvaizdos demoną, išsigąsta taip, jog nebegali pajudėti, ištarti žodžių ar net užmerkti akių.

Tačiau tokios išvaizdos džikininki yra pastebimi tik naktį. Dieną jie turi galių pasiversti į normalios išvaizdos žmogų. Dėl savo gebėjimo keisti pavidalą yra panašūs į kitas mitologines būtybes, tokias kaip kicune (狐 kitsune) ar tanukis (狸 tanuki).

Elgesys
Džikininki demonas ieško neseniai mirusių žmonių, paslaptingai pasirodo naktį ir praryja visą numirėlį ir šalią jo paliktą ritualinį maistą. Kadangi šis demonas yra prakeikta siela, jis labai nemėgsta šios savo žmogėdriškos veiklos ir mite siekia būti išvaduotas nuo to siaubo. Dėl savo išvaizdos ir elgesio žmonės šios šmėklos prisibijo, tačiau džikininki stengiasi ištrūkti iš savo prakeiksmo ir dėl to nėra laikomas vien blogu (Goombus 2011).

Džikininki mitas
Lafkadijaus Herno mitų rinkinyje “Kwaidan” aprašoma istorija apie šventiko Muso Kokušio (jap. 夢窓国師 Muso Kokushi) kelionę. Pasiklydęs ir pavargęs šventikas bandė surasti vietą nakvynei ir taip atklydo iki vienišo šventiko namo, tačiau Muso buvo šiurkščiai išvarytas. Nors nesulaukė pastogės, tačiau Muso buvo nukreiptas artimiausio kaimo link. Atvykęs iki kaimo buvo šiltai priimtas pas kaimo seniūną. Neužilgo šventikas sužinojo, jog namų šeimininko tėvas neseniai mirė, ir visi gyventojai pagal seną paprotį ruošiasi nakčiai išvykti iš kaimo. Muso nusprendė linkti ir atlikti apeigas šalia numirėlio.

Vidury nakties kambaryje pasirodė baisi šmėkla, ir Muso pastebėjo, jog nebegali pajudėti. Demonas siaubingomis letenomis su ilgais nagais pakėlė į orą numirėlį ir surijo jį traiškydamas dantimis. Taip pat surijęs visą maistą demonas pasišalino. Ryte Muso viską papasakojo kaimo gyventojams ir paklausė apie netoliese gyvenantį šventiką, tačiau iš gyventojų išgirdo, jog niekas šalimais negyvena. Iškeliaudamas nusprendė vėl aplankyti tą vietą, kur sutiko atsiskyrėlį. Šį kartą buvo sutiktas draugiškiau ir senas žmogus puolė jo atsiprašinėti, jog pasirodė jam savo tikruoju pavidalu. Galiausiai senolis prisipažino esantis džikininki, demonas žmogėdra, ir paprašė šventiką perskaityti maldą ir taip išgelbėti nuo šio prakeiksmo. Įvykdęs prašymą šventikas pasijuto klūpantis šalia seno antkapio (Hearn 2005).

Naudota literatūra:
Goombus, 2011, The Jikininki. Prieiga per internetą: https://goombus.wordpress.com/2011/04/26/the-jikininki/. [žiūrėta 2016m. balandžio 10d.].
Hearn, L. 2005, Kwaidan: Stories and Studies of Strange Things, Tuttle Publishing.
Lindemans, M. 1997, Jikininki. Prieiga per internetą: http://www.pantheon.org/articles/j/jikininki.html. [žiūrėta 2016m. balandžio 10d.].
Mikailionis, V. 1998, Japonijos mitai ir legendos, Vilnius: Mintis.