Meilės viešbučiai
Meilės viešbučiai (ラブホテル, rabu hoteru) – specializuoti viešbučiai Japonijoje, iš esmės skirti poroms, kurios nori romantiškai ir niekieno netrukdomos praleisti laiką dviese. Šie viešbučiai atsirado dėl didelės paklausos, kadangi šalyje yra 126 mln. žmonių, o Japonijos kultūroje įprasta, kad jaunuoliai iš tėvų namų išsikrausto tik po vestuvių. Taip pat jie turi labai mažai privačios erdvės, kadangi visuomet yra apsupti draugų, tėvų ir nepažįstamų žmonių.
Kambarių ypatybės
Meilės viešbučių kambariai neretai primena brangų vakarietišką viešbučio numerį, aprūpintą visais įmanomais patogumais. Šiose patalpose yra dvigulės lovos, dušas ir vonia dviem; užtektinai dušo želės, šampūno, kvapnių masažinių aliejų; veikiantis kondicionierius. Retkarčiais kambariuose galima rasti automatų, kuriuose galima įsigyti suaugusiesiems skirtų žaislų ar išsinuomoti kostiumą. Standartiškai kambariuose būna po du prezervatyvus ir kontraceptinių tablečių, televizorius, kuriame yra suaugusiųjų kanalų bei karaokė.
Atsiradimo istorija
Meilės viešbučių istorija ilga, ją galima skaičiuoti nuo pat Edo periodo (1603–1868 m.), tačiau tik Šovos laikotarpiu (1926–1989 m.) įsimylėjėlių poros pradėjo naudotis patalpomis, vadinamomis enšiukai (enshuku, liet. „vienos jenos būstas“). Šio tipo nuomojamas būstas, lyginant su paprastais viešbučiais, skyrėsi nuomos kaina. Sumokėjus vieną jeną, buvo galima apsistoti kelioms valandoms ir nereikėjo mokėti už laiką, jei nebuvai patalpoje. Šio tipo viešbučiuose lankydavosi poros, darbuotojai, norintys nusnūsti kelias valandas, ar „nakties moterys“.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daugelis šių viešbučių turėjo užsidaryti dėl sunkios padėties šalyje. Todėl po karo daugelis porų, neturėdamos kur praleisti romantiško vakaro uždaroje erdvėje, turėjo ieškotis vietos atvirame ore, pavyzdžiui, parke priešais imperatoriaus pilį Tokijuje arba aplink Osakos pilį.
Japonijai po karo pradėjus kilti iš pelenų, buvo sparčiai statomi gyvenamieji pastatai ir prekybinės patalpos. Milžiniškas žmonių iš kaimo vietovių srautas plaukė į miestą ieškodami geresnio gyvenimo bei darbo. Toks didelis žmonių skaičius išaugino nakvynės vietų paklausą ir paskatino viešbučių statybos bangą. Įsimylėjėlių poros vėl pradėjo naudotis viešbučiais, tačiau norėdami apsistoti tik kelioms valandomis. Viešbučiai vėl pradėjo imti valandinį užmokestį, ir tai jiems atnešė didžiulį pelną.
Šio tipo viešbučiai buvo įkuriami aplink pramogų rajonus, šalia barų bei kavinių. Netrukus viešbučiai įgavo curekomių pavadinimą (tsurekomi, liet. „atsivesti“), nes į curekas vyrai atsivesdavo merginas, su kuriomis susipažindavo bare ir praleisdavo naktį.
1950 m. pabaigoje – 1960 m. pradžioje viešbučių skaičius drastiškai išaugo. Vien centriniame Tokijuje 1961 m. pabaigoje buvo apie 2700 curekomių viešbučių. Tačiau šie skaičiai paskatino ir neleistinas veiklas: 1958 m., įsigaliojus prostitucijos draudimo įstatymui, daugelis šių „verslininkų“ persikėlė į pramogų rajonus, persivadino curekomių viešbučiais ir užsidirbo lengvų pinigų.
Kur galima rasti?
Meilės viešbučių galima rasti visoje Japonijoje, dideliuose ir mažesniuose miestuose. Dažniausiai juos galima atpažinti iš ryškių spalvų, blyksinčių reklamų, širdučių ir didelių užrašų, nurodančių, jog čia galima apsistoti sumokant valandinį užmokestį. Didžiausi rajonai Tokijuje, kuriuose įkurti šie viešbučiai, yra: Uguisudanio vietovė netoli Ueno rajono, Dogendzakos (dar vadinama „meilės viešbučių kalnu“) vietovė Šibujos rajone, Kabukičio vietovė Šindžiuku rajone. Taip pat Ikebukuro rajone, aplink rytinį, šiaurinį ir vakarinį traukinių stoties išėjimus.
Skirtingų temų meilės viešbučiai
Nuo 1970 m., prasidėjus viešbučių statybų karštinei, eksponentiškai augo ir išskirtinumo poreikis. Norėdami pritraukti klientų, šį verslą valdantys savininkai suko galvas ir bandė kuo įmantriau dekoruoti kambarius. Todėl iš pradžių daugumą kambarių padarė didesnius nei įprastus Japonijos viešbučių kambarius. Taip pat ne paslaptis, jog verslininkai, valdantys šiuos viešbučius, nori pritraukti ir iš užsienio atvykstančių žmonių, todėl reikia ir jiems priimtinų temų kambarių, pvz.: Niujorko stiliaus kambario su Laisvės statula ir įvairiais prietaisais ant sienų.
Taigi, laikui bėgant taip ir gimė įvairios tematikos kambarių idėja. Patalpos gali priminti 1950 m. Amerikos stiliaus viešbučius su prašmatniais kambariais, karališko dydžio lova, senu lempiniu televizoriumi ant sienos, keletu kėdžių priešais lovą šalia staliuko. Kiti viešbučiai yra Disnėjaus stiliaus tematikos: kambariai dekoruoti įvairiais animacinių filmukų herojais ir jų ikoninėmis spalvomis.
Yra ir kalėdinio stiliaus viešbučių: su Kalėdų Seneliu prie įėjimo, elnių statulomis kambariuose ir „ypatingomis“ dovanomis ant pagalvės. Taip pat galima rasti ir „Hello Kitty“ stiliaus meilės viešbučių, jie papuošti rausva spalva, o pats „Hello Kitty“ pliušinis žaislas aprengtas odiniais latekso drabužiais ir užrištomis akimis.
Kuo viešbutis neįprastesnis, tuo daugiau pritraukia klientų, todėl yra netgi NSO tematikos viešbučių: pastatas iš išorės atrodo tarsi skraidanti lėkštė, o kambariai primena skraidančios lėkštės vidų. Galima rasti ir senoviškų tradicinių viešbučių, tačiau bent keli kambariai turės ką nors neįprasto, pavyzdžiui, japoniško stiliaus tiltą vidury kambario.
Meilės viešbučiai, kurių kambariuose yra neįprastų dalykų (pvz., rausvos spalvos kambarys, kurio viduryje karuselė su dviem arkliukais) yra labai populiarūs. Tai taip pat gali būti iš pirmo žvilgsnio įprastai atrodantis kambarys, tačiau šalia lovos stovi pusė senos mašinos ir 1900 m. amerikietiško stiliaus gatvės žibintas.
Galima rasti ir vaikiško stiliaus kambarių, kuriuose dvigulė lova yra sportinės mašinos pavidalo. Kadangi vaizduotei nėra ribų, todėl kiekvieną dieną atsiranda įvairių temų viešbučių su įdomaus stiliaus kambariais, pvz., kambarys tarsi traukinio kupė arba didžiulis kambarys, o jo viduryje – laivo formos karališko dydžio lova, ar netgi kambarys, kurio viduryje yra apvali lova su permatomu kupolu, kurį galima uždaryti. Taip pat yra kambarių, kurie atrodo lyg žaidimų kambariai, mokyklos klasės, povandeninis pasaulis su projektoriumi, kuris ant sienų ir lubų rodo jūros pasaulio vaizdus. Populiarūs yra netgi fėjų tematikos kambariai, jie sulaukia labai daug lankytojų.
Meilės viešbučių įvairovė labai didelė, čia kiekvienas gali rasti jo ir jo antrosios pusės poreikius atitinkantį kambarį.
Meilės viešbučių aptarnavimo sistema
Japonija yra palyginti nedidelė šalis su labai daug gyventojų. Miestuose žmonių gali būti tiek daug, jog brangus kiekvienas centimetras laisvos vietos. Taigi, įsimylėjėlių poros ar jaunuoliai, ieškantys uždaros vietos pasilinksminti, nori erdvės bei privatumo. Meilės viešbučiai šį privatumą suteikia ir garantuoja, kadangi čia su viešbučio personalu nedaug bendraujama. Vienintelis kartas, kai galima išvysti žmogų, tačiau ir tai ne visą, o tik jo rankas, – kai užsisakomi „cosplay“ kostiumai ar šiltas maistas: atnešti rūbai yra paduodami per specialų langelį ar įdedami į specialias dvipuses dėžutes.
Įprastų viešbučių registratūroje stovi personalo darbuotojas, jis užregistruoja asmenis ir paduoda kortelę ar raktus nuo kambario, o meilės viešbučiuose svečius pasitinka liečiamasis ekranas. Šiame ekrane žmogus turi išsirinkti norimą kambarį, užregistruoti duomenis ir pasirinkti apsistojimo laiką, jį vėliau galima pratęsti, tačiau ne daugiau nei 24 valandoms, kadangi maksimalus laikas, kiek galima apsistoti, yra para.
Pačiame kambaryje galima rasti automatus – labai populiarius visoje Japonijoje, iš jų galima nusipirkti norimų daiktų: rūbų, gėrimų, suaugusiųjų žaisliukų ar net kontraceptinių tablečių. Taip pat būna ir televizorius, per kurį galima užsisakyti norimų patiekalų, alkoholinių arba gaiviųjų gėrimų, filmų bei kitokių gėrybių. Kai kuriuose viešbučiuose kartais galima užsisakyti merginų, jos vienišam vaikinui gali palaikyti kompaniją – su juo išgerti, pavalgyti ar padaryti masažą, pasišnekėti. Šios merginos oficialiai nesuteikia jokių seksualinių paslaugų.
Paslaugų kainos
Paprastai meilės viešbučiai turi dviejų tipų pasirinkimus: REST – apsistoti vienos ar dviejų valandų laikotarpiui ir STAY, kuriame tipiškai apsistojama po 22 valandos ir liekama per naktį. Paprastai kainos dieną būna žemesnės nei naktį, viešbučiai darbo dieną kainuoja pigiau nei savaitgalį. Vis dėlto šie viešbučiai yra pigesni nei paprasto tipo ir netgi turi visus patogumus bei pramogas.
Įdomūs faktai
- Meilės viešbučių vienų metų biudžeto pajamos sudaro 40 milijardų JAV dolerių ir tai yra dvigubai daugiau nei uždirba Japonijos animė rinka.
- Apytiksliai apskaičiuota, jog kiekvienais metais 37 tūkstančius Japonijos viešbučių aplanko daugiau nei 500 milijonų žmonių – apie 1,4 milijono porų arba 2 % Japonijos gyventojų, kasdien aplankančių meilės viešbutį.
- Meilės viešbučių dėl sėkmingos veiklos Japonijoje taip pat atsirado tokiose šalyse kaip Pietų Korėja ir Tailandas.
Naudota literatūra
- Abroad in Japan, 2016. Inside A Japanese Love Hotel. Abroad in Japan. [vaizdo įrašas internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 10 d.].
- Ashcraft, B., 2013. Inside Japan’s Pleasure Hotels. Kotaku.com. [internete] 2013 liepos 24. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 13 d.].
- Hoy, S., 2014. Low(er) Cost Lovin’ – Cheapo Guide to Tokyo Love Hotels. Tokyocheapo. [internete] 2014 gruodžio 19. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 17 d.].
- Japan-guide.com, 2016. Love Hotels. Japan-guide.com. [internete] 2016 sausio 13. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 13d.].
- Maeda, M., 2015. Fuki: A Historical Love Hotel In Ōsaka. Matcha. [internete] 2015 liepos 9. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 27 d.].
- McCurry, J., 2016. No sex please, we’re Japanese: love hotels clean up their act amid falling demand. The Guardian. [internete] 2016 gruodžio 24. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 15 d.].
- Paris, N., 2014. Who stays in a Japanese love hotel?. The Telegraph. [internete] 2014 lapkričio 17. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 20 d.].
Redagavo Deimantė Jurevičiūtė
