Minka
Terminas minka arba kominka (民家, 古民家) pažodžiui išvertus reiškia „žmonių namus“ arba „senus žmonių namus“. Terminas kilęs iš Kinijos ir pirmą kartą japonų dokumentuose paminėtas XII a. viduryje (Parent 2003). Terminas minka skirtas įvardinti senus vietinius japonų namus, suprojektuotus pagal tradicinį japonų architektūros stilių ir varijuojančius nuo kaimo seniūno, turtingų pirklių namų iki skurdžiausių ūkininkų pirkių. Šie namai taip pat apėmė ir žemesnio sluoksnio karių (ne samurajų) bei šintoistų šventikų būstus ir visus namus, nepriklausančius aukščiausiajam socialiniam sluoksniui iki šiuolaikinės Japonijos (Nishi, Hozumi 1996, p. 82).
Tipologija
Minka stiliaus namai pagal atliekamas funkcijas skirstomi į kaimo pastatus, ūkininkų namus (農家 nōka), žvejų būstus (漁家 ryōke), kalnų buveines (山家 sanka) ir miesto namus (町家 machiya). Seniausi iš minkanamų yra vadinami kominka. Vis dėlto, nėra aiškių gairių, kurios nurodytų, kurie iš pastatų yra ko (古), tačiau statiniai iki Antrojo pasaulinio karo yra kvalifikuojami kaip kominka (Rainbow 2008).
Kalbant apie gyvenamuosius pastatus svarbu paminėti, jog namai japonų kalboje gali būti rašomi kaip katei (家庭). Terminas katei susideda iš dviejų hieroglifų: pirmojo ka, reiškiančio namus ir antrojo tei, reiškiančio sodą. Šie hieroglifai parodo kokie neišskiriami yra šie du elementai Japonų kultūroje.
Istorija
Heiano (平安時代 Heian jidai, 794–1185 m.) ir Kamakuros laikotarpiais (鎌倉時代 Kamakura jidai, 1185–1333 m.) literatūriniuose šaltiniuose minimi cuboja (tsuboya) stiliaus namai arba kitaip – ąsotiniai namai (Teiji Itoh 1974, p. 134). Cuboja terminas vartojamas įvardinti namams neturintiems langų, o tik vienintelę angą, vedančią į mažo pastato vidų – įėjimą. Tokio stiliaus namo gyventojai dažniausiai būdavo neturtingos moterys, tarnai, vienuolės ir kiti paprastų profesijų ir žemos kvalifikacijos žmonės. Namuose kartais apsigyvendavo pensinio amžiaus žmonės, nusprendę gyventi vienatvėje. Kartais namai atlikdavo sandėlio funkciją.
Išlikusiuose Heiano ir Kamakuros laikotarpių populiariuose paveiksluose emaki (絵巻) arba emakimono (絵巻物) matosi ne tik miesto būstai, bet ir keletas kaimiško minka stiliaus pastatų. Emaki paveikslėliai yra vienas iš šaltinių parodančių, jog minka Japonijoje egzistavo jau XII a. viduryje. Vėlesniuose paveikslėlių rinkiniuose randama detalesnės informacijos. XII a. paveikslėlių rinkinyje „Nenju Gyoji Emaki“ (jap. 年中行事絵巻) parduotuvės sienos yra sukomponuotos iš pintų bambukų (網代 ajiro) ir horizontaliai bei vertikaliai sudėtų lentų. Durys atsidaro į vidų, o įėjimas padarytas iš plūktos žemės (Teiji Itoh 1974, p. 136). Emaki paveikslėliuose tiksliai matosi namų trikampė viršutinė fasado dalis (skliautas), dėl kurio pastatų stogai yra lyginami su sudėtomis (budistų) rankomis maldai.
Minka architektūra, priklausomai nuo regiono, šiek tiek skiriasi. XIII a. „Ippen Shonin Eden“ (遍上人絵伝) paveikslėlių rinkinio pirmoje dalyje vaizduojama prie šiaurinio Honšiu atšiaurių žiemos sąlygų prisitaikiusi architektūra: dideli minka patatai su nedidelio nuolydžio šiaudiniais stogais ir ūkiniai pastatai lentomis dengtais stogais. XIV a. „Matsuzaki Tenjin šventyklos sakmės“ (松崎天神縁起 Matsuzaki Tenjin Engi) paveikslėlių rinkinyje randamas „Vargšo vario apdirbėjo namas“. Sienos ir stogas padarytos iš lentų, priešais namą yra atvira veranda, yra tatamis (畳 tatami) – iš ryžių šiaudų padarytas grindų užtiesalas, kartu po medinėmis grindimis. Taip pat matomos iš medinių plokščių padarytos slankiojamosios durys mairado (舞良戸) naudojamos kaip pertvaros tarp kambarių. Viename iš kambarių yra židinys. Tačiau namas nevisiškai atitinka „skurdaus“ būsto aprašymą rinkinyje, todėl abejojama ar šį pastatą galima vadinti minka.
Pirmasis patikimas informacijos šaltinis apie minka pastatus jų vystymosi laikotarpiu yra XIV a. pradžios dviejų kaimų, kurie šiandien yra netoli Kioto esančio Tobo miestelio dalis, dokumentai. Juose pateikiami 107 namų, priklausančių honzaike (pagrindiniai gyventojai) (Kozo Yamamura, 1990, p. 331) ir seniai ūkininkaujantiems žemdirbiams, duomenys. Taip pat duomenys apie shinzaike ir naujiems savarankiškiems ūkininkams priklausančius 135 pastatus (Teiji Itoh 1974, p. 138). Dokumentų analizė parodo, jog didžioji dalis pastatų planų yra stačiakampio formos, o įėjimas yra iš skliauto pusės. Tarp kelių pastatų, kurių įėjimai yra iš namo šoninės pusės, dominuoja dideli minka pastatai. Dokumentuose rastas didžiausias pastatas taip pat turi įėjimą iš šitos pusės.
Edo laikotarpiu (1615–1868 m.) minka pastatai vis daugiau perėmė šioin stiliaus (書院 shoin, liet. skaitymo, piešimo kambarys) bruožų, iš kurių didžiausias dėmesys buvo skiriamas svečių kambariui (座敷 zashiki) – svarbiausiam namo kambariui, kuriame priimami valdininkai.
Minka bendri bruožai
Gyvenamųjų namų statyba labai susijusi su žmonių poreikiais, kurie priklauso nuo topografinių ir klimato veiksnių. Didžiąją Japonijos dalį sudaro kalvotos ir kalnuotos teritorijos, o oras, išskyrus atogrąžų vasarą, dažniausiai yra vidutinės temperatūros, todėl iki pokario (1945 m.) japonai namus statė kreipdami daugiau dėmesio į aukštesnę temperatūrą. Buvo remiamasi požiūriu, jog „trumpą žiemą galima iškęsti, tačiau jeigu namas nepritaikytas vasaroms, karštis bus nepakenčiamas“ (Fahr-Becker 2005, p. 188).
Gyvenamieji namai, kad būtų išvengta drėgmės ir leista cirkuliuoti orui, buvo pakelti virš žemės. Jų projektavimas pasižymėjo kompaktiškumu ir lankstumu: stumdomųjų durų atidarymas ar net jų išėmimas leido pastato vidinę erdvę skirstyti pagal šeimyninius ir socialinius poreikius. Ventiliacijai naudojami vėsūs vasaros vėjai. Būnant kambaryje galima grožėtis lauke esančia žaluma. Ši kompaktiška durų savybė leido išsivystyti japonų ir gamtos glaudžiam ryšiui, nulėmė žmonių jautrumą visiems gamtos pasikeitimams ir ženklams.
Japonų kaimų sodybos dažniausiai būdavo daug didesnės nei miesto. Juose gyveno ne tik didelės išplėstinės šeimos, bet kai kuriuose taip pat buvo auginami šilkverpiai. Pagal tradiciją, stogai buvo dengiami šiaudais, kurie privalėjo būti keičiami kas keli metai. Kaimuose pakilus gyvenimo lygiui šiaudai buvo pakeisti į čerpes arba dar kitas ne tokias degias ir ilgalaikes medžiagas. Taip pat namams statyti dažniausiai buvo naudojama mediena su susikabinančiais poliais ir sijomis, atlaikančiomis dažnus žemės drebėjimus ir uraganus. Minka vidaus planas susidėdavo iš trijų kambarių, tačiau XVIII a. jis išsiplėtė iki keturių kambarių, kurie keičiasi priklausomai nuo klimato, regiono ir savininko socialinės klasės.
Kiekvienas minka namas turi irorį (囲炉裏 irori) arba ro (炉) – grindyse įtaisytą atvirą židinį (Parent 2003). Iroris naudojamas kaip šildanti kambarį krosnis ir viryklė maistui ruošti. Virš atviro židinio yra iš bambuko padarytas įtaisas, skirtas pakabinti virduliui (自在 jizai, liet. „laisvai“). Taip pavadintas, nes gali būti laisvai ištemptas ir sutrauktas atgal. Džidzai-kagi (自在鈎 Jizai-kagi), reguliuojamas krosnies kablys, būdavo gaminamas iš medienos, metalo ir bambuko, pritvirtinamas prie medinių sijų ir kabantis nuo lubų iki pat irorio. Netoli virdulio, ant džidzai-kagi, yra pakabinama medinė gulsčia atsvara, dažniausiai skulptūrinis šedevras, kuris dažniai vaizduodavo žuvį – laimės simbolį. Jizai-kagi gale yra pritaisomas metalinis kablys, ant kurio kabinamas virdulys arba puodas. Jis reguliuojamas pagal karščio poreikus. Iroris yra seniausia Japonijoje šildymo sistema, įrengta pagrindinio kambario centre, kvadrato formos grindų plyšyje, eile apkrauta mediena arba akmenimis ir pripildyta pelenų. Iroris taip pat vadinamas minka širdimi, šeimos bendravimo centru.
Minka pastatai turi keturių rūšių stogus:
- kiri-zuma (切妻) – stogus su trikampio formos skliautu;
- schichu, yose-mune (寄棟) arba azumaya (東屋) – stogus, kurių kraštai nuo vidurio stogo leidžiasi į keturias puses, nesuformuodami trikampio formos skliauto;
- irimoya (jap. 入母屋) – stogus, susidedančius iš dviejų dalių.
Minka stogai suprojektuoti taip, kad apsaugotų namą nuo nepalankių orų: stiprių liūčių, karštos saulės, ir leistų namui likti atviram nesvarbu koks oras. Stogui statyti labiausiai reikalingos buvo šios medžiagos: šiaudai, nendrės, japoniškojo kipariso (桧 hinoki) žievė, keraminės čerpės, bronzinės lentelės, skalūnas ir bambukas. Stogo suprojektavimas priklausė nuo regiono, pastato tipo ir panaudojimo (Fahr-Becker 2005, p. 196).
Naudota literatūra:
Fahr-Becker, G., 2005. Ryokan: A Japanese Tradition, p. 188-196.
Itoh, T., 1974. The Minka from Medieval to Early Morden Times. Traditional Domestic Architecture of Japan, p. 134-138.
Kominka, Fukuoka International Associatiom Rainbow Plaza, [e-žurnalas] birželis, 2008. Žurnalas internete:<http://www.rainbowfia.or.jp/rainbow/pdf/e284.pdf> [žiūrėta 2014 02 27].
Neighbour Parent, M., 2003. Minka, Japanese Architecture and Art Net Users System. Straipsnis internete: <http://www.aisf.or.jp/~jaanus/, [žiūrėta 2014 02 27].
Nishi, K., Hozumi, K., 1996. Minka-Dwellings of the common people. What is Japanese archecture?, p. 82.
Yamamura, K., 1990. The Cambridge History of Japan. t. 3, [E-knyga]: <čia> [žiūrėta 2014 03 13]
Papildomai žiūrėti:
Pardo, D., 2010. Minka: a documentary about a farmhouse in Japan
http://www.globalonenessproject.org/library/films/minka
Takishita, Y., 2002. Japanese country style: putting new life into old houses.
Redagavo Rimantė Stankevičiūtė
