Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Nekomata

Nekomata

Nekomata – antgamtinė japonų mitologinė būtybė, primenanti katę. Kartais ji painiojama su bakeneko (化け猫, „pasikeitusi katė“), tačiau nekomata išsiskiria dideliu kūnu ir viena ar dviem per vidurį perskeltomis uodegomis. Nekomata dažniausiai sutinkama miesteliuose ir kaimuose, neretai kalnuose. Tik seniausios ir didžiausios katės, turinčios ilgiausias uodegas (jos laikytos stiprybės ir išminties simboliu), turėjo galimybę pavirsti į nekomatą. Ši būtybė dažnai vaizduojama vaikštanti ant užpakalinių kojų ir kalbanti žmonių kalba; manoma, kad ji yra mėsėdė, dažnai minta žmonėmis. Nekomata yra pagiežinga ir arši, į žmones žvelgia su panieka, todėl gali sukelti gaisrų, pareikalaujančių daug gyvybių. Kartais nekomatai būdingos nekromantinės galios – kontroliuoja lavonus kaip marionetes, šantažuoja ir priverčia žmones vykdyti jos paliepimus.

Etimologija ir užrašymas
Žodis nekomata gali būti užrašomas trimis būdais, bet tarimas išlieka toks pats. Pats seniausias variantas  猫また susideda iš hieroglifo 猫 (neko, „katė“) ir kitos žodžio dalies, užrašytos jokios specifinės reikšmės neturinčia hiragana. Vėlesniame variante 猫股 vėl naudotas katės hieroglifas 猫, tačiau antroji žodžio dalis užrašyta 股 (mata, „dvišakas“) ženklu, pagal reikšmę susijusiu su dvišake nekomatos uodega. Trečiasis variantas, susidedantis iš 猫 ir 又 (mata, „vėl“) ženklų, vartojamas dažniausiai ir yra labiausiai klaidinantis. Trečiąjį variantą pažodžiui galima versti „vėl katė“, pabrėžiant nekomata tapusios katės antrąjį gyvenimą. Vis dėlto visi paaiškinimai yra tik spėjimai, tiksli žodžio nekomata etimologija nežinoma.

Kalnų nekomata
Pirmos rašytiniuose šaltiniuose paminėtos nekomatos gyveno kalnuose dar Kamakuros laikotarpiu (1185–1333 m.). Manoma, kad būtent kalnų nekomata yra pati galingiausia ir pavojingiausia. Jos pavidalas primena laukinę katę, pvz., leopardą ar liūtą. Kalnų nekomata gali užaugti neįtikėtino dydžio. Kalnuose nekomata medžioja didelius žvėris ir, žinoma, žmones, nuklydusius per daug toli nuo namų. Šią būtybę savo „Dykaduoniavimo esė“ (徒然草 Tsurezure-gusa) pirmas paminėjo Jošida Kenko, jis rašė: „Giliai kalnuose gyvena padaras, vadinamas nekomata. Sakoma, kad jis maitinasi žmonėmis.“ Vis dėlto Kamakuros laikotarpiu nekomata dar neturėjo daug antgamtinių bruožų ir greičiausiai buvo tikra kačių šeimos plėšrūnė, gyvenusi kalnuose. Ilgainiui žmonių pasakojimuose ji įgijo antgamtinių galių ir taip tapo japonų folkloro dalimi. Per maždaug 600 metų nuo pirmo nekomatos paminėjimo ji „išaugo“: iš pradžių lyginta su laukiniu šernu, paskui su liūtu, o XIX a. pr. buvo vaizduojama beveik 3 m ilgio – tokia didelė, kad nasruose gali panešti šunį.

Naminė nekomata
Legendos apie nekomatas labiausiai pakito Edo laikotarpyje (1603–1868 m.). Kalnai vis dar laikyti didelių žvėrių buveine, bet atsirado nauja versija, kad naminės nekomatos išsivystė iš ilgaamžių naminių kačių: jos pavirsdavo į nekomatą ir iškeliaudavo į kalnus pradėti naujo gyvenimo. Žmonės tikėjo, kad pavojinga per ilgai namuose laikyti vieną katę.

Vienuose šaltiniuose teigta, kad katė turėjo sulaukti bent 40 metų, kituose – užtekdavo tik 11 metų, kad jos uodega pasidalytų perpus ir katė įgytų antgamtinių galių. Būtent Edo laikotarpiu išpopuliarintos istorijos apie transformacijos į nekomatą metu pusiau pasidalijančią katės uodegą.

Turbūt vienas iš žinomiausių Edo periodo pasakojimų minėta tema yra 1708 m. Jamato Kaiiki istorija „Nekomatos ugnis“ (猫股の火 Nekomata no hi). Joje pasakojama apie samurajų, kurio namuose kažkas vaidenosi ir krėsdavo įvairius, piktus pokštus namų gyventojams, ypač vienai tarnaitei. Ji, nebegalėdama kentėti, pagalbos kreipėsi į įvairias raganas, šintoizmo ir budizmo šventikus, tačiau nė vienas nepadėjo. Galiausiai namų šeimininkas aptiko labai seną katę, vaikščiojančią ant užpakalinių kojų namo stogu, aplink galvą apsirišusią kankinamos tarnaitės rankšluostį. Kai jie šią katę nušovė, namuose nebesivaideno. Nušautas padaras buvo penkių šiaku (japoniškas ilgio vienetas, vienas šiaku – maždaug 30,3 cm) ilgio ir turėjo dvigubą uodegą (Van Vechten 1996, p. 95–96). Toks nekomatos vaizdavimas, susiformavęs Edo periode, išliko populiarus iki šių dienų, o dviguba uodega tapo neatsiejamu nekomatos išvaizdos bruožu.

 

Naudoti šaltiniai:
Davisson, Z., 2012. Nekomata – The Split-Tailed Cat. Prieiga per internetą: http://hyakumonogatari.com/2012/04/21/nekomata-the-split-tailed-cat/ [žiūrėta 2015 m. balandžio 30 d.].
Drazen, P., 2011. A Gathering of Spirits: Japan‘s ghost story tradition from folklore and kabuki to anime and manga. iUniverse.
Yoda, H., Alt, M., 2013. Yokai Attack!: The Japanese Monster Survival Guide. Tuttle Publishing.
Meyer, M. 2013, Nekomata. Prieiga per internetą: http://yokai.com/nekomata/ [žiūrėta 2015 m. balandžio 30 d.].
Shad. 2015. The Nekomata – (or Strange supernatural cat demons). Prieiga per internetą: http://www.thesamuraiworkshop.com/university/content/6/277/en/the-nekomata-_-or-strange-supernatural-cat-demons.html [žiūrėta 2015 m. balandžio 30 d.].
Van Vechten, C., 1996. The Tiger in the House. Courier Corporation.

Redagavo Justina Kleinauskaitė

6 votes