Šioraida

Šioraida (精霊田 Shoraida) – ryžių laukų vaiduokliai japonų mitologijoje. Tarp Gifu ir Nagano prefektūrų yra išsidėstęs Didžiųjų Hidos kalnų ruožas. Šiame ruože, ant Norikuros kalno viršūnės, yra Senčiogaharos (Senchogahara) pelkė. Vieną dieną alpinistas Uemakis Taro keliaudamas netoli Senčiogaharos aptiko grupę vyrų ir moterų – jų buvo apie dešimt – geriančių pelkės vandenį. Uemakis, pamatęs juos dėvint baltus katabiros (帷子 katabira) apdarus ir trikampio formos kepures, pagrįstai išsigando, mat tai vaiduoklių (幽霊 Yūrei) arba jokajų apdarai. Jis dar labiau išsigando, kai ši vaiduoklių grupelė pakėlė galvas ir pamatė Uemakį žiūrint – jų akys sužibo raudonai tarsi degtų ugnimi. Uemakis stipriai užmerkė akis ir ėmė kartoti Budos Amitabhos vardą. Dėl šio atsidavimo baisiosios dvasios tą pačią sekundę išnyko (Hyakumonogatari, 2013).

Uemakis nusprendė, kad dvasios keliavo į šventojo Tatės (Tate) kalno Pragaro slėnį (地獄谷 Jigokudani) ir pakeliui sustojo, kad numalšintų troškulį. Kai jis grįžo iš kalnų, papasakojo žmonėms apie šį baisų įvykį ir perspėjo dėl ant Norikuros kalno keliaujančių dvasių. Per ilgus metus Uemakio pasakojimas pavirto legenda, o šio kalno dvasios pradėtos vadinti šioraidomis.

Tatejamos kalnas
Šis mitas pasakoja apie Tatejamos (Tateyama) kalno keistenybes. Moderniaisiais Japonijos laikais vis dar sklando gandų, kad Tatejamos teritorijoje dažnai pasirodo vaiduoklių. Nors mite apibūdintas Norikuros kalnas, bet mite minimas Buda Amitabha ir didelė pelkė signalizuoja, kad kalbama būtent apie Tatejamos teritoriją. Tatejamos kalnas Edo laikotarpio pabaigoje (1603–1868 m.) buvo daugumos kultų centras (Hyakumonogatari, 2013). Šalia jo yra Pragaro slėnis, kuris Japonijos budizme laikomas pragaro vartais. „Džigokudakdani Tatejamoje buvo vieta, kur po mirties keliavo visos šalies gyventojai“, – teigia Markas Šumacheris (Shumacher, 1995–2014 m.), apibūdindamas Pragaro slėnį.

Tatejama buvo laikoma piligrimų vieta, kur Amida Buda pasitikdavo juos išskėstomis rankomis. Manyta, kad jei kas pastebėdavo vaiduoklius, jie imdavo judėti link Pragaro vartų, užuot ėję pas Amidą Budą. Dabar daugelyje Tatejamos vietų yra pastatytos Kšitigarbhos (Jizo) statulos, skirtos pereiti į kitą gyvenimą.

Piligrimystė ir Tatejamos mandalos
Edo laikotarpiu misionieriai su savimi turėdavoTatejamos mandalą (Tateyama on den, liet. „iliustruotą Tatejamos legendą“) – keletą piešinių, kuriuose būdavo iliustruoti pasakojimai bei scenos apie rojų ir pragarą, esančiusTatejamoje; tai skatino piligrimystę būtent į šią vietą. Mandaloje vaizduojamos trys budistinės dievybės – Amitabha, Avalokitešvara ir Seiši, jos pasitinka tikinčiuosius, keliaujančius į Vakarų rojų (25 bodhisatvos bei šventieji, kurie vaizduojami dausose – aukščiau Tatejamos zonos, ši vieta ir vadinta Vakarų rojumi). Žemesniuose sluoksniuose vaizduotos įvairios pragaro scenos, pvz., kraujo pelkė, Vaikų limbai (pragarai) ir ugnies vežimai (Kaminishi, 2006).

Heiano (Heian) laikotarpiu prasidėjo kelionių į Tatejamos kalnus karštinė. Buvo rasta religinių apeigų liekanų ant Curugidakės (Tsurugidake) viršūnės, jos ten buvo nuo pat ankstyvojo Heiano laikotarpio. Tatejama jau nuo seno vadinta Grynos palaimos žeme, arba Pragaru žemėje, ir suburdavo tikinčiuosius kaip Šiugendo (Shugendo) sektos centras. „Pasakojimuose iš praeities“ (Konjaku Monogatari-shū) užfiksuota, kad į Tatejamos Pragaro slėnį subėgdavo ir į jį įkrisdavo visos tautos dvasios ir iš ten nebesugrįždavo. Šiame slėnyje, pasak legendos, yra 136 pragarai, kuriuose pasirodo dvasios, prašančios turistų pagalbos.

Milžiniški Tatejamos vulkanų krateriai formuoja įspūdingą ir natūralų kraštovaizdį. Žmonės manė, kad tai yra tam tikrų karalysčių, ypač mirusiųjų žemės, įėjimo vartai. Triguba sniegu padengta Ojamos (Oyama) kalno viršūnė buvo vaizduojama kaip vartai į Amitabhos tyrąją žemę. Manoma, kad jei iki jos nueisi pėsčiomis, tai užtikrins, jog pateksi į rojų. Tatejamos kalno kultas teigė, kad prie kalno gali keliauti tik vyrai; moterims ši kelionė buvo uždrausta iki 1869 m., o tos, kurios vis vien bandė keliauti, buvo paverstos akmenimis. Todėl Edo laikotarpiu tikėta, kad moterys galėjo aplankyti kalną tik po mirties (Averbuch, 2011).

Šioraidų apranga
Mite vaiduokliai dėvi katabirą – baltą laidotuvių apdarą, jis dar vadinamas kijokatabira (Kyokatabira) (The Japanese Mind, 2002), ir mažą trikampę kepurę ant galvos (Hyakumonogatari, 2011). Pagal Kinijos spalvų simboliką, balta simbolizuoja gedulą.

Hieroglifų reikšmė
Dažniausiai hieroglifai (精霊 shorai) skaitomi kaip seirei arba šorio (shoryo), tačiau šiuo atveju jie skaitomi kaip šoraida (精霊田 shoraida). Kadangi japonų kalboje nėra aiškių hieroglifų skaitymo taisyklių, ši išimtis nėra vienintelė.

Šaltiniai:

Averbuch, I., 2011. Discourses of Reappearing. [e. knyga] rasta: https://nirc.nanzan-u.ac.jp/nfile/3035 [žiūrėta: 2015-04-27].

Davies, J. R., Ikeno, O., 2002. The Japanese Mind: Understanding Contemporary Japanese Culture. [e. knyga] rasta: čia [žiūrėta: 2015-04-27].

Haunted Times, 2015. Japanese ghosts. [internete] rasta: http://www.hauntedtimes.com/japanese-ghosts [žiūrėta: 2015-04-27].

Hyakumonogatari, 2011. What is the triangle headband japanese ghosts wear. [internete] rasta: http://hyakumonogatari.com/2011/09/22/what-is-the-triangle-headband-japanese-ghosts-wear/, [žiūrėta: 2015-04-27].

Hyakumonogatari, 2011. How do you say ghost in Japanese. [internete] rasta: http://hyakumonogatari.com/2011/07/18/how-do-you-say-ghost-in-japanese/ [žiūrėta: 2015-04-27].

Hyakumonogatari, 2013. Shoraida, the rice paddy ghosts. [internete] rasta: http://hyakumonogatari.com/2013/10/04/shoraida-the-rice-paddy-ghosts/, [žiūrėta: 2015-04-27].

Kaminishi, I., 2006. Explaining Pictures – Buddhist propaganda And Etoki story-telling in Japan. [e. knyga] rasta: čia [žiūrėta: 2015-04-27].

Shumacher, M., 2011. Resource guide Japanese pilgrims & pilgrimages, part two. Onmarkproductions. [rasta]: http://www.onmarkproductions.com/html/holy-mountains-sacred-shrines.html [žiūrėta: 2015-04-27].

 

 

Redagavo Justina Tumaitė