Džužongas

Džužongas (kin. 祝融 Zhurong) – kinų mitologijos ugnies dievas. Sakoma, kad jis padėjo atskirti dangų nuo žemės. Džužongas vaizduojamas kaip žmogus, dėvintis šarvus, su kalaviju ir jojantis ant didelio tigro. Jis yra viena iš penkių valdančių dievybių, kuriai priskiriama pietinė pasaulio dalis ir su ja siejama raudona spalva.

Kilmė ir istorija

Pasakojama, kad Džužongas gimė su raudonu veidu, o paauglystėje buvo labai aukštas ir protingas vaikinas, tačiau karštakošis. Vaikystėje jo vardas buvo Li arba Čiu Džiungas. Vieną kartą Suiženas (kin. 燧人 Suiren) sugalvojo, kaip išgauti ugnį trinant vieną medinį pagaliuką į kitą, bet nežinojo, kaip tą ugnį išlaikyti. Džužongas pastebėjo, kad turi ypatingą ryšį su ugnimi, todėl gana greitai įvaldė ugnį ir pirmasis panaudojo ugnį maistui ruošti, apšvietimui ir žvėrims atbaidyti. Taip pat pasakojama, kad jis išmokė žmones naudotis ugnimi. Dėl šių sugebėjimų buvo pavadintas ugnies dievu. Istorijos pasakoja, kad Geltonasis imperatorius jį paskyrė ugnies valdytoju. Džuolu mūšyje Džužongas panaudojo ugnį kaip ginklą, taip padėjo Geltonajam imperatoriui laimėti.

Džužongo ir Gongongo kova

Džužongas kinų mitologijoje žinomas dėl kovos su vandens dievu Gongongu. Niekas nežino, dėl kokių priežasčių ugnies dievas Džužongas ir vandens dievas Gongongas susipešė, tačiau yra keletas versijų. Pirmoji – Gongongas sukėlė potvynius ir dėlto žmonėms pridarė nemažai nuostolių. Džužongui tai nepatiko, todėl jie susikovė. Antroji versija teigia, kad jie abu kovėsi dėl galimybės valdyti žemę. Džužongo ir Gongongo kova prasidėjo danguje ir tęsėsi apie keturias dienas, kol abu neišlaikė pusiausvyros ir nukrito į žemę. Kova baigėsi Džužongo pergale, o Gongongas iš nevilties su visa jėga trenkėsi į Budžou kalną – dangaus atramą ir taip sukėlė katastrofą žemėje: „<…> viena Žemės pusė prasmego, o dalis dangaus skliauto nukrito. Dėl šių sukrėtimų kalnų miškus apėmė žiaurus milžiniškas gaisras, vandenys išsiveržė iš po žemių, apsėmė sausumą ir Žemė tapo ištisu vandenynu, kurio bangos siekė dangų. Žmonės negalėjo išsigelbėti nuo juos užklupusio vandens. Įsivyravo tikras pragaras. Matydama, kaip kenčia jos vaikai, Niuva labai nuliūdo, surinko gausybę penkių skirtingų spalvų akmenų, išlydė juos ugnyje ir šia skysta mase užtaisė angas danguje“ (Kanopaitė 2015).

Mirtis ir reinkarnacija

Kalbama, kad vienas demonas įkalino Vakarų karalienę motiną, taip norėdamas gauti nemirtingumą suteikiančių vaisių. Tačiau Vakarų karalienė motina sugebėjo išsiųsti žinią viso dangaus valdovui – Nefrito imperatoriui. Supratęs, kad gresia pavojus, Nefrito imperatorius suteikė Džužongui dangaus budelio titulą ir pasiuntė jį susidoroti su demonu. Deja, demonas buvo ypač miklus ir išvengdavo visų Džužongo smūgių. Šie smūgiai buvo tokie galingi, kad žemėje mirė daugybė žmonių, ir taip supykdė Džužongą, kad visas dangus drebėjo. Galiausiai Džužongas įveikė būtybę, bet kovos įkarštyje patyrė mirtiną smūgį. Vakarų karalienė motina davė Džužongui nemirtingumo vaisių, bet tai nepadėjo. Nefrito imperatorius, supratęs, kad nors Džužongas ir įveikė demoną, tačiau dėl pykčio protrūkio vos nesugriovė viso dangaus, nusprendė leisti jam reinkarnuotis, bet atėmė iš jo ugnies dievo ir dangaus budelio titulus. Nefrito imperatorius Džužongui nurodė, kad jis reinkarnuosis žmogumi tol, kol išmoks suvaldyti pyktį. Įvykdęs tai, vėl taps ugnies dievu.