Guišinai

Guišinai (귀신 gwishin) – mirusiųjų vėlės Korėjoje, kurios atsisakė pasitraukti į pomirtinį pasaulį vien dėl to, jog turi tam tikrų neužbaigtų darbų čia, žemėje. Kaip teigia autorius Stevenas Redekeris, „Pietų Korėja taip pat kaip ir visos kitos šalys turi savitą dalį būtybių ir vaiduoklių, kurie yra išlikę nuo senų senovės“ (Redeker 2013). Taip ir guišinai yra vienos iš seniausių mitologinių būtybių Pietų Korėjoje.

Šis terminas yra kilęs iš šamanistinių įsitikinimų, religijos, kuri vis dar labai populiari Korėjoje ir yra labiausiai susijusi su dvasiomis ir jų veikla mūsų pasaulyje. Labai daug šamanistinių apeigų yra skirta nuraminti šias vėles. Guišinai yra pilni pagiežos, pykčio bei keršto troškimo. Daugelyje istorijų pagrindinė guišinų motyvacija yra kerštas, tačiau pasitaiko ir kitokių siekių. Taip pat kaip ir vakaruose žinomi vaiduokliai, guišinai vaizduojami be kojų, sklandantys ore bei yra permatomi. Dažnai šios būtybės išsiskiria savo išvaizda ir yra lengvai atpažįstamos. Jie gali judinti ir valdyti daiktus. Panašiai kaip ir vaiduokliams, pasirodžius guišinui, jaučiamas nepaaiškinamas baimės jausmas, lengvas vėjo gūsis arba šaltis. Toks guišinų vaizdavimas yra vienas iš populiariausių ir yra neretai sutinkamas siaubo filmuose, ypač tuose, kuriuose veiksmas vystosi mokyklose (Chung 2011).

Tipai
Dažniausios guišinų formos yra merginos arba moterys su ilgais juodais plaukais ir laidotuvių rūbais. Dažnausiai pasitaikantys guišinų tipai yra čonjo guišinai (처녀귀신 cheonyo gwishin) – nekaltos merginų sielos; taip pat vandens guišinai (물귀신 mul gwishin), kurie yra nuskendusių žmonių sielos; mongdal guišinai (몽달귀신 mongdal gwishin), kurie yra nevedusių vyrų sielos; bei dalgjal guišinai (달걀귀신 dalgyal gwishin), kurie išsiskiria savo kiaušinio formos galva. Egzistuoja nemažai kitų panašaus tipo mitologinių būtybių.

Vienas iš populiariausių Korėjoje yra nekaltos mergelės guišinas. Manoma, jog vien gimti mergina Korėjoje yra sunki našta, ir pagrindinė atsakomybė jai tampa patarnavimas savo tėvui, vyrui ir sūnui. Tapti nekaltos mergelės vaiduokliu reiškia, kad mergelė neįgyvendino savo gyvenimo užduoties, jos gyvenimas buvo beprasmis, ir jai niekada nebus lemta ištrūkti iš šio pasaulio. Tad šis vaiduoklis medžioja tuos, kurie ją nuskriaudė ar buvo priešiški jos atžvilgiu (Ladner 2013).

Nekaltos mergelės, kurios miršta anksti, tiesiog užsilieka šiame pasaulyje. Šių guišinų lūpos visada yra raudonos, taip pat šios būtybės yra apsirengusios baltos spalvos tradiciniu korėjietišku rūbu, hanboku, kuris yra tradicinis laidojimo rūbas Pietų Korėjoje. Šie apdarai dar vadinami sobokais (소복 sobok). Juodi nesurišti, palaidi čonjo guišino plaukai reiškia, kad šios būtybės yra neištekėjusios, todėl neturi teisės plaukus nešioti surištus. Dažniausiai čonjo guišinai nenutolsta nuo savo buvusiųjų namų, turėdami viltį surasti bent vieną sielą, su kuria galėtų susituokti ir taip išlaisvinti save ir patekti į dangų. Yra ir vyriška šio guišino versija, vadinama čongak guišinu (총각귀신 chonggak gwishin), tačiau moters versija yra kur kas labiau dažnesnė Pietų Korėjos populiariojoje  kultūroje. Jau nuo senų laikų šis merginos vaizdinys yra tapęs pagrindiniu Pietų Korėjos siaubo filmų simboliu, kuris pritraukia daugiausiai žiūrovų. Korėjiečių sukurtame filme „Skambutis“, kuris yra pastatytas remiantis japoniškąja versija, galime rasti būtent tokio guišino pavyzdį (Chung 2011).

Atkreipiant dėmesį į šamanistinius ritualus, kartais yra keliamos vadinamosios sielų vestuvės, kurių metu yra sutuokiama nekalta mergelės siela su kitu vaiduokliu, tokiu būdu jų sielos gali ilsėtis ramybėje. Kitose šventyklose yra daromos kasmetinės apeigos, kurių metu šiems vaiduokliams yra siūlomi gėrimai bei maistas (Redeker 2012). Įdomus pavyzdys, žinomas Pietų Korėjoje, yra tas, jog norint nuraminti šiuos vaiduoklius ar jų išvengti, buvo statomos statulos su vyriškais organais. Viena iš tokių žinomų statulų parkų vietų yra Samčoko mieste (삼척시 Samcheok-shi) (Ladner 2013).

Kita šių būtybių grupė yra vadinamieji vandens guišinai. Tai sielos žmonių, kurie dėl tam tikrų aplinkybių mirė vandenyje – nuskendo arba buvo nuskandinti. Tikima, jog jie nekenčia būti vandenyje vieni, todėl dažnai ieško tokių aukų, kurias besimaudančias tvenkinyje galėtų pagriebti ir nusitraukti pas save į gelmę, tam, kad ši palaikytų kompaniją. Vandens guišinams būdingos ilgos rankos ir balta išbrinkusi oda (Chung 2011).

Šis vaiduoklis bei frazė yra taip įsisenėjusi ir prisitaikiusi prie korėjiečių leksikos, jog ji net įgavo termino reišmę „Vandens guišino taktika“, kurią paaiškinti galima labai paprastai. Jis naudojamas, kai žmogus sąmoningai nori pakenkti kitam asmeniui, panašiai kaip pasakyme „Jei jau nesiseka man, nesiseks ir kitiems“ (Chung 2011).

Dar vienas guišinų pavyzdys yra devynuodegė lapė, arba gumiho (구미호 gumiho). Žinoma, jog jos galėjo keisti savo išvaizdą. Gumiho yra tūkstančio metų  senumo, ir jei jos savo egzistencijos metu buvo geros, tada joms suteikiama galimybė keliauti į dangų pas Nefrito imperatorių (kin. 玉皇 Yù Huáng), kur gumiho galės gyventi jo rūmuose. Gumiho šiame pasaulyje yra žinomos kaip labai gražios moterys, medžiojančios vyrus. Yra ir kita versija, kuri apibūdina jas kaip blogąsias būtybes, kurios minta žmonių kepenimis. Norėdamos tapti tikrais žmonėmis, gumiho privalo išgyventi šimtą dienų su mylimu vyru nepagauta bei neatskleisdama savo tikrosios tapatybės arba tūkstantį dienų nemedžioti žmonių bei nemisti jų kepenimis ar širdimi (Chung 2011).

Dar vienas gana populiarus guišinų tipas yra vadinamas kiaušinio formos galvą turintis guišinas – dalgjal. Jo galva yra kiaušinio formos, ši būtybė neturi nei akių, nei nosies ar lūpų, taip pat kojų ar rankų. Pasak legendos, pamatyti dalgjal guišiną yra mirtina. Guišinas nereiškia jokių emocijų, taip pat nėra aišku, iš kur jis kilęs, bet jis pats baisiausias bei mirtinas. Kai kurie sako, kad šis vaiduoklis gyvena kalnuose ir medžioja tuos, kurie pasitaiko jo kelyje (Redeker 2012).

Šiuolaikiniai guišinai
Modernesniais laikais vienas iš populiariausių guišinų yra Džiajuro guišinas (자유로 귀신 Jayuro gwishin), kurį teigia matę nemažai liudininkų. Džiajuro yra greitkelio atkarpa, kuri jungia Gojangą (고양시 Goyang-shi) su Padžiu (파주 Paju), esančius Seulo vakaruose. Ši greitkelio atkarpa yra dažnai naudojama Ilsano rajono gyventojų susisiekimui. Džiajuro eina lygiagrečiai su Han upe, dėl to dažnai yra paskendęs rūke bei yra pakankamai avaringas ruožas vairuotojams (Chung 2011).

Daug keliautojų yra matę susikrimtusią merginą, stovinčią šalia kelio ir užsidėjusią akinius nuo saulės. Tačiau žvelgiant iš arčiau, tai nėra akiniai, o jos akys, kurios atrodo kaip išskaptuotos ir jų vietoje likę tik įdubimai (Chung 2011).

Kita istorija pasakoja apie taksi vairuotoją, kuris vieną lietingą dieną netoli Džiajuro sutiko pavežti jauną merginą. Pasiekęs merginos nurodytą adresą ir atsisukęs atgal jis neberado merginos savo mašinoje, ir pagaliau susivokęs suprato, jog atvažiavo prie kapinių, kur tikriausiai ir buvo šios merginos namai (Chung 2011).

Dar viena trumpa istorija apie guišiną yra žinoma Oksu stotyje (옥수역 Oksu-yeok). Vieną vakarą vaikinas esą pamatęs girtą merginą Oksu stotyje ir kitų laukiančių žmonių paragintas, priėjo prie merginos ir pasiteiravo, ar jai viskas gerai. Įdomiausia šios istorijos dalis yra ta, jog kol vaikinas šnekėjosi su stotyje laukiančiais žmonėmis ir atsisukdavo pažiūrėti į merginą, ši tai pradingdavo, tai atsirasdavo. Remiantis šiuo pasakojimu, po to vakaro vaikinas pradingo, niekas jo daugiau ne matė nei girdėjo (Chung 2011).

Be anksčiau išvardintų guišinų tipų taip pat egzistuoja ir namų vaiduokliai, kurie yra kur kas artimesni žmonėms. Vienas iš jų yra tualeto vaiduoklis, gyvenantis senų namų, biurų bei mokyklų tualetuose. Žinant, jog žmonės šiais laikais vis ilgiau dirba ir mokosi, o tokiose patalpose būna ganėtinai baugu tamsiu paros metu, šis vaiduoklis tampa vis populiaresniu modernioje visuomenėje. Taip pat, žinant, jog biuruose ir mokyklų pastatuose lubos yra pakankamai aukštos, vaiduoklis gali stebėti žmogų nepastebėtas (Chung 2011).

Teigiama, jog yra ir laimę nešančių guišinų. Vienas iš jų, tai įrašų studijoje gyvenantis guišinas. Dažnai netikėtai jo balsas pasirodo įrašuose, arba pastebimas siluetas judantis įrašų kambaryje. Tikima, jog atlikėjas, kuris pastebės šį guišiną, susilauks pripažinimo bei sekmės. Tad neretai kompanijos suklastoja tokias istorijas vardan geresnių pardavimų ir spaudos dėmesio (Chung 2011).

 

Naudota literatūra

1. Chung, S., 2011. Chilled to the bone: Korean ghosts and urban legends. Prieiga per internetą: Čia. [žiūrėta 2015 m. balandžio 30 d.].
2. Ladner, M., 2013. Who’s Who: Korean Ghosts, Goblins, and Gumiho. Prieiga per internetą: Čia. [žiūrėta 2015 m. balandžio 30 d.].
3. Redeker, S., 2012. Behind the Myth: Korean Ghosts. Priega per internetą: Čia. [žiūrėta 2015 m. balandžio 30 d.].