Pietų Korėjos Hahoe kaimo UNESCO paveldas
Hahoe etnografinis kaimas (kor. 안동하회마을 Andong Hahoe Ma-eul) – tai tradicinis Korėjos kaimas, įsikūręs Andonge, Gyeongsangbuk-do provincijoje, Pietų Korėjoje. Jis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 2010 m. (UNESCO, 2010). Šis kaimas, garsėjantis gerai išsaugotais tradiciniais namais ir konfucianizmo kultūra, yra puikus Džosono (kor. 조선 Choson) dinastijos (1392–1897) yangbano (kor. 양반 yangban) (kilmingos klasės) gyvenvietės pavyzdys. Pavadinimas „Hahoe“ reiškia „vingiuojanti upė“, nes kaimą supa Nakdongo upė (kor. 낙동강 Nakdonggan), kuri suteikia jam natūralią gynybinę poziciją. Ši geografija ne tik saugojo kaimą nuo priešų, bet ir prisidėjo prie harmoningos aplinkos kūrimo (UNESCO 2010). Istorinė reikšmė ir architektūra Hahoe liaudies kaimas buvo įkurtas XVI a. ir iki šiol yra gyvenamas Rju klano (kor. 류 Ryu). Riū šeima buvo viena iš kilmingiausių šeimų regione ir turėjo didelę įtaką vietos kultūrai ir mokslui, ypač konfucianizmo skleidimui (Kim 2021). Kaimo išdėstymas atspindi tradicinius...
Daugiau
Nušu raštas
Nušu raštas Nušu atsiradimas Kinijoje valstietėms moterims išsilavinimas įprastai buvo neprieinamas, jos nemokėjo oficialių kinų rašmenų, tad norėdamos užrašyti savo mintis ir jomis pasidalyti su kitomis moterimis, jos sukūrė savo raštą – nušu (kin. 女書 nüshu), kuris išvertus ir reiškia „moterų raštas“. Šis raštas atsirado Dziangjonge (kin. 江永 Jiangyong), Hunano provincijoje, Kinijos pietuose. Dziangjongo moterys naudojo nušu laiškams draugėms, vestuvių linkėjimams, garbinimo tekstams, biografinėms raudoms, liaudies pasakoms ir kitiems tekstams rašomiems eilėraščio pavidalu. Šis raštas moterims buvo labai svarbus, nes padėjo užmegzti ir palaikyti tarpusavio ryšius, kurie buvo itin svarbūs norint išlikti stiprioms ir nepalūžti vyrų dominuojamoje visuomenėje (Liu, 2015), bet taip pat nušu raštas užtikrino ir konfucianistinių doktrinų įtvirtinimą žemesnės klasės moterų tarpe (Yan, 2023). Nušu tekstuose moterys atskleisdavo savo jausmus ir išgyvenimus, tad teksto autorėms mirus, dažnai kartu su jomis buvo palaidojami ar sudeginami ir jų nušu...
Daugiau
Džou Enlajus
Džou Enlajus (kin. 周恩来 Zhōu Ēnlái) (1898-1976) – per savo gyvenimo laikotarpį užėmė šias pareigas: Kinijos Liaudies Respublikos ministras pirmininkas nuo 1949 m. iki pat savo mirties 1976 m., taip pat ir pirmasis užsienio reikalų ministras 1949 – 1958 m. Džou Enlajus savo pareigas atliko kartu su to meto šalies vadovu Mao Dzedongu (kin. 毛澤東 Máo Zédōng). Jaunystė Džou Enlajus gimė Huaiane (kin. 淮安 Huái’ān), Dziangsu (kin. 江苏 Jiāngsū) mieste aristokratiškoje šeimoje. Augdamas pas tetą, jis išmoko skaityti ir rašyti, vėliau pradėjo domėtis Kinijos literatūra ir opera. Iki dvylikos metų jį supo mokslo pasaulis, tačiau berniukui sulaukus devynerių, mirė jo mama, o po metų ir teta. Kadangi jo tėvas gyveno atskirai Hubejaus (kin. 湖北 Húběi) mieste, Džou su savo dvejais jaunesniais broliais išsikėlė gyventi pas tėvo jaunesnįjį brolį į Huaiano miestą, tačiau ten pagyveno tik dvejus metus. Kuomet jam...
Daugiau
Okada Izo
Okada Izo (jap. 岡田以蔵 Okada Izō) – tai Japonijos samurajus, gyvenęs Edo periode (1603–1867), kuris buvo vienas iš keturių garsiųjų samurajų-žudikų (jap. 幕末四大人斬り Bakumatsu Shidai Hitokiri) (Hillsborough 2017). Gimė1838 m. Ivamuros (jap. 岩村藩 Iwamura) miestelyje dabartinėje Kočio prefektūroje (jap. 高知県 Kōchi-ken), mirė 1865 m. kovo 11d. Kadangi Edo periode samurajai dažnai keisdavo savo vardus, jo tikras vardas nebuvo Okada. Jo gimtasis vardas (jap. 諱 imina) buvo Jošifuru (jap. 宜振 Yoshifuru). Ankstyvasis gyvenimas Dar prieš tapdamas Takečio Hanpeitos (dar kitaip žinomu kaip Takečis Dzuidzanas) (jap. 武市瑞山 Takechi Hanpeita) mokiniu, Okada treniruodavosi su savo paties iš ąžuolo pasigamintu kardu (ne iš bambuko kaip buvo įprasta). Jis juo mosikuodavo nuo ryto iki vakaro taip stipriai, kad baigus jam skaudėdavo visą kūną (Hillsborough 2017). 1854 m. jis tapo Takečio Hanpeitos mokiniu ir 1860 m. su savo mokytoju keliavo per Čiūgoku (jap. 中国地方 Chūgoku)...
Daugiau
Vakašiu
Vakašiu Terminas „vakašiu“ (jap. 若衆 wakashū) yra kilęs Japonijos Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (1603-1868 m.) ir reiškia jaunus vyrus, kurie yra pasiekę lytinę brandą, bet nėra visiškai suaugę, todėl gali lytiškai santykiauti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Tradicinėje japonų visuomenėje vakašiu dažnai vadinami trečiąja lytimi (Isaka 2016). Vakašiu termino kilmė Vakašiu terminas gali būti atėjęs iš Edo laikotarpio, tačiau vakašiu ištakų galima rasti daug ankstesnėje Japonijos istorijoje. Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代 Heian-jidai) (794-1192 m.) Japonijos kultūros sektorius klestėjo; veikė daugybė teatrų, spektaklių ir kitų kultūrinės raiškos formų. Šiuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis labai mėgo vaidinti jauni berniukai. Ypač tam tikruose šokiuose, pavyzdžiui, Čigo-Ennen (jap. 稚児延年 chigo-ennen). Ilgainiui berniukai buvo atrenkami pagal išvaizdą, todėl prieš minią šokdavo tik patys „gražiausi“ berniukai. Ši praktika suformavo jaunų vyrų grožio standartus. Taigi terminas vakašiu nebuvo staigus geidulingų gyventojų išradimas, o veikiau...
Daugiau
