Hitobašira
Hitobašira (jap. 人柱, Hitobashira) terminas, kuris Kinijoje dar yra žinomas kaip Da šeng džiuang (kin. 打生樁, Dǎ shēng zhuāng) apibūdina kultūrinę žmonių aukojimo praktiką egzistavusią Rytų ir Pietryčių Azijos regione. Šio aukojimo ritualo atlikimo metu gyvi žmonės būdavo priešlaikiniu būdu palaidojami tose vietose, kuriose turėdavo iškilti ypatingos svarbos architektūrinės konstrukcijos. To meto žmonės tikėjo, kad palaidoto žmogaus siela sustiprina pastatą, apsaugo jį nuo nelaimių. Hitobašira praktika taip pat buvo paplitusi Tekančios Saulės šalyje: čia gyvi žmonės neretai buvo palaidojami po arba įrėminami į stambias architektūrines konstrukcijas, tokias kaip užtvankos, tiltai ir pilys. Šis ritualas atliko maldos dievams funkciją: ja buvo siekiama apsaugoti stambias architektūrines konstrukcijas nuo stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių, tokių kaip potvyniai, žemės drebėjimai ar priešų atakos. Hitobašira terminas taip pat gali apibūdinti darbininkus, kurie dirbdami nežmoniškomis sąlygomis, buvo palaidoti gyvi (Meyer, n.d). Termino reikšmė Hitobašira terminas...
Daugiau
Kim Bok-Dong
Kim Bok-dong (kor. 김 복동, Gim Bok-dong) (1926-2019 m.) – tai viena iš daugelio Korėjos moterų, kurios Antrojo pasaulino karo metais tapo Japonijos Imperatoriškosios Armijos (jap. 大日本帝国陸軍, Dai Nippon Teikoku Rikugun) seksualinės vergijos aukomis. Nuo 1930 m. iki Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, Tekančios Saulės šalies kariuomenė sistematiškai verbavo 10-18 metų, kolonizuotose ar okupuotose šalyse, gyvenančias merginas, o vėliau jas priversdavo tapti seksualinės vergovės aukomis arba taip vadinamomis „Paguodos moterimis“ (jap. 慰安婦, Ianfu). Kim Bok-dong buvo užverbuota, kai jai buvo 14 metų, o vėliau ji buvo priversta 8-erius metus tenkinti Japonijos karių seksualinius poreikius įvairiuose kariniuose viešnamiuose (jap. 慰安所, Ianjo), skirtingose Azijos valstybėse. Kim Bok-dong patirtys sužadino jos feministinę sąmonę ir vėliau paskatino ja tapti žmogaus teisių aktyviste, pasisakančia prieš seksualinės vergijos ir karo prievartavimų nusikaltimus. Kartu su kitomis vadinamosiomis „Paguodos moterimis“ ji pateikė ultimatumą Japonijos vyriausybei, reikalaudama jos formalaus,...
Daugiau
Makoto Šinkai
Makoto Šinkai (jap. 新海誠, Shinkai Makoto), tikrasis vardas: Makoto Niicu (jap. 新津 誠, Niitsu Makoto) – tai žymus ir tarptautinį pripažinimą pelnęs Tekančios Saulės šalies animatorius, filmų kūrėjas bei japoniškų komiksų (jap. 漫画, Manga) dailininkas. Jis yra geriausiai žinomas dėl japoniškų animacinių filmų (jap. アニメ, Anime) „Tavo vardas“ (jap. 君の名は, Kimi no Na Wa) (2016 m.) bei „Orų mergaitė“ (jap. 天気の子, Tenki no Ko) (2019 m.), tačiau ne mažiau svarbūs yra ir tokie autoriaus darbai kaip „5 Centimetrai per sekundę“ (jap. 秒速5センチメートル, Byōsoku Go Senchimētoru) (2007 m.), „Vaikai, kurie vijosi žvaigždes“ (jap. 星を追う子ども, Hoshi wo Ou Kodomo) (2011 m.) ir „Žodžių sodas“ (jap. 言の葉の庭, Kotonoha no Niwa) (2013 m.). 2016 m. JAV žurnalas „Variety“ pripažino Makoto Šinkai kaip vieną iš dešimties geriausių metų animatorių (Shepherd, 2017; Variety, 2016). Ankstyvasis gyvenimas Makoto Niicu gimė Japonijos Nagano prefektūroje (jap. 長野県, Nagano-ken)...
Daugiau
Kadzuo Išiguro
Kadzuo Išiguro (jap. 石黒 一雄, Ishiguro Kazuo) – tai žymus ir tarptautinį pripažinimą pelnęs, japonų kilmės, britų novelistas ir scenaristas. K. Išiguro yra laikomas vienu iš ryškiausių šiuolaikinio anglakalbio pasaulio grožinės literatūros atstovų. Jis buvo nominuotas keturioms Bukerio premijoms (viena iš svarbiausių anglakalbio pasaulio šalių literatūrinių premijų), kurią 1989 m. laimėjo už novelę „Dienos likučiai“. 2005 m. žurnalas „TIME“ paskelbė K. Išiguro novelę „Niekada nepaleisk manęs“ geriausiu metų romanu bei įtraukė jį į 100-ą geriausių, 1923–2005 m. laikotarpiu, anglų kalba išleistų, romanų sąrašą. 2017 metais, rašytojas buvo apdovanotas Nobelio Literatūros prizu už „didžiulės emocinės jėgos kupinas noveles, atskleidusias bedugnę po mūsų iliuziniu ryšio su pasauliu pojūčiu“ (The Nobel Prize, 2020). Ankstyvasis gyvenimas K. Išiguro gimė 1954 m. lapkričio 8 dieną, Japonijos Nagasakio mieste (jap. 長崎市, Nagasaki-shi), okeanografo Šidzuo Išiguro (jap. 石黒鎮雄, Ishiguro Shizuo) ir jo žmonos Šidzuko (jap. 静子,...
Daugiau
Ohaguro
Ohaguro (jap. お歯黒 arba 鉄漿, Ohaguro) terminas apibūdina tradicinį Tekančios Saulės šalies makiažo metodą, skirtą nudažyti dantis specialiais, juodos spalvos dažais, vadinamais Kanemidzu (jap. 鉄漿水, Kanemizu). Šis paprotys buvo praktikuojamas ne tik Japonijoje, bet ir kitose Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse, tokiose kaip Kinija, Vietnamas, Laosas ir Tailandas. Paprotys buvo ir yra paplitęs tarp aukščiau paminėtuose regionuose gyvenančių etninių mažumų, tokių kaip Miao (kin. 苗, Miáo), Jao (kin. 瑶, Yáo) Lahų (kin. 拉祜, Lāhù), Nung (viet. 𠊛儂, Người Nùng), Hani (kin. 哈尼, Hāní), Lisu (kin. 傈僳, Lìsù) ir kitų etninių tautų žmonių. Iki XIX a. pab. juodi dantys Japonijos visuomenėje buvo laikomi grožio ir patrauklumo simboliu. Vis dėlto, ši dantų juodinimo tradicija be grožio turėjo ir kitų, labiau praktiškų paskirčių. Ohaguro termino raidos apžvalga Iš pradžių Ohaguro terminas buvo naudojamas iškirtinai aristokratiškoje aplinkoje. Imperatoriškajame dvare (jap. 御所, Gosho) šis...
Daugiau
