Sengoku era
Sengoku era (戦国時代 Sengoku jidai) arba Kariaujančių žemių laikotarpis yra vadinamas maždaug šimtmečio ilgumo periodas Japonijoje, kuris pasižymi socialine suirute, politinėmis intrigomis ir beveik nuolatos vykstančiais kariniais konfliktais. Tai chaoso ir sumaišties metas. Šio laikotarpio pradžią žymi Onin karas (1467-1477 m.), o pabaigą Japonijos susivienijimas, maždaug 1598 metais. Sengoku periodas išskirtinis tuo, jog jis pilnas nusikaltimų, pilietinių karų, kuriuose Japonijos karvedžiai varžėsi nesibaigenčiose kovose dėl valdžios ir įtakos skirtingose Japonijos teritorijose. Tokia padėtis šalyje lėmė samurajų luomo iškilimą, kurie japonų istorijoje siejami su kultūra, tačiau Sengoku eroje jie atliko svarbų vaidmenenį karinėje srityje. Kariaujančių valstybių eros pavadinimas prigijo dėl daugybės neramumų aptariamuoju metu. Dauguma istorikų laiko šį laikotarpį paskutiniu viduramžių periodu Japonijoje. Samurajų padėtis Sengoku periodas yra įdomus ir svarbus tuo, jog tuo metu itin suklestėjo samurajų luomas. XV-XVI amžius Japonijoje buvo labai chaotiškas, šalis skilo į dešimtis nepriklausomų...
Daugiau
Samurajai
Samurajai (武士 bushi, 侍 samurai) tai Japonijoje XII-XIX a. gyvavusio karių luomo atstovai. Šimtmečius egzistavęs karių luomas labiausiai žinomas dėl savo garbės suvokimo, drąsos, besąlygiško paklusnumo ir tvirto garbės kodekso. Nuo įprasto tų laikų kario samurajus skyrėsi tuo, jog jis ypač rūpinosi savo dvasiniu tobulėjimu, kova buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis ir svarbiausia – jis laikėsi garbės kodekso – bušido (武士道 bushido). Luomo atsiradimas ir iškilimas Nors samurajų luomas susiformavo tik XII amžiuje, užuomazgos siekia VIII amžiaus pabaigą, kai Fudživarų (Fujiwara) klanui neįtikę turtingi žemvaldžiai pradėjo plėsti savo įtakos sferas. Tuo metu samurajai buvo gerai ginkluoti, kovų užgrūdinti, daug karinės galios savo šeimininkui užtikrinantys pavaldiniai. Paties žodžio samurajus reikšmė gali būti verčiama kaip “tas, kuris tarnauja”. Nors jų tarpe buvo ir smulkių žemvaldžių, dauguma samurajų buvo bežemiai ir tarnavo kilmingiesiems bei turtingiesiems, pašventę visą savo gyvenimą vienam pagrindiniam tikslui –...
Daugiau
Bakumacu
Šiogunato pabaiga arba Bakumacu (幕末 bakumatsu) – terminas, paprastai nusakantis Edo periodo pabaigos laikotarpį tarp JAV komandoro Metjaus Perio išsilaipinimo Japonijoje 1853 m. iki imperatoriaus Meidži valdymo pradžios 1868 m. Šio laikotarpio eigoje pasikeitė Japonijos užsienio politika. Pasibaigė daugiau nei du su puse šimtmečio besitęsiusi Tokugavų dinastijos įvesta sakoku (鎖国, „uždarytos šalies“) arba joi (barbarų pašalinimo) politika, uždariusi Japonijos sienas nuo likusio pasaulio, ir pradėta kaikoku (開国, „atviros šalies“) politika. Priežastys Tenpo badas (天保の飢饉 Tenpō no kikin), apėmęs šalį nuo 1833 iki 1836 metų, kai ryžių derlius Japonijoje buvo ypač negausus, tapo viena iš visuomenės neramumų pradžios priežasčių. Daug valstiečių mirė iš bado arba nuo paplitusių ligų, ypač šiaurės rytinėje dalyje. Tokugavos šiogunatas bandė suvaldyti krizę dalindami maistą, kurdami pastoges prisiglausti ir mažindami sakės produkciją, tačiau šios priemonės nebuvo efektyvios. Šalyje prasideda sukilimai. 1837 m. Ošio Heihačiro, Osakos miesto pareigūnas, kartu su...
Daugiau
Sekigaharos mūšis
Sekigaharos mūšis – tai 1600 m. spalio 21 d. vykęs mūšis Japonijoje, tarp Rytų ir Vakarų armijų. Rytų (rytų Japonijos klanų) armija, ištikima Tokugavai Iejasu, kuris pats jai ir vadovavo, o Vakarų (vakarų Japonijos klanų) armija ištikima Tojotomiui Hidejoriui, vadovaujama Išidos Micunario. Šis mušis nulėmė Japonijos ateitį užbaigus Sengoku laikotarpį ir gražinus taiką ilgam laikui (Davis 1999, p. 207-208). Priežastys Oda Nobunaga lėtai įtvirtino savo valdžia didelėje Japonijos dalyje ir kontroliavo tuometinį šogūną, Ašikaga Jošiaki. Ašikaga bandė pasišalinti iš šios keblios padėties 1573 m. užpuldamas Nobunagą. Šis sąmokslas nepavyko ir kurio pasekoje baigėsi jo, kaip šioguno, valdymas. Valdžia atiteko Nobunagai. Oda Nobunaga buvo išduotas savo vasalo, Akečio Micuhide 1582 m. ir per Kioto antpuolį pasidarė seppuku (ritualinė savižudybė). Po šio įvykio Tojotomis Hidejošis nusprendė atkeršyti už Nobunagą ir paimti Japonijos valdžia į savo rankas (Davis 1999, p. 205). Tačiau...
Daugiau
Vako piratai
Vako piratai (倭寇; Wōkòu– kiniškai, Wakō– japoniškai, 왜구; Waegu– korėjietiškai), tiesiogiai verčiami kaip „nykštukai piratai“ arba „japonai piratai“ buvo piratai, kurie puldinėjo Kinijos, Japonijos bei Korėjos krantus. Vako piratų etniškumas buvo maišytas. Šių piratų aktyvumo didžiausias padidėjimas buvo XVI a. Išskiriamos dvi pagrindinės vako piratų eros – ankstyvoji ir vėlyvoji (So 1975). Ankstyvoji era Pagrindinės Vako piratų bazės buvo Cušima bei Iki ir Goto salynai. Džong Mongdžu (Jeong Mong-ju) buvo išsiųstas iš Korėjos į Japoniją susitvarkyti su problema, ir jo vizito metu Kiūšiū valdytojas Imagava Sadajo sugebėjo pažaboti ankstyvuosius vako, vėliau sugrąžindamas jų pavogtą turtą bei pagrobtus žmones į Korėją. 1405 m. Ašikaga Jošimicu nusiuntė dvidešimt sulaikytų piratų į Kiniją, ten jie buvo gyvi išvirti katile Ningbo mieste (Arano 2005). Pagal Korėjos istorinius įrašus, vako piratai buvo ypač aktyvūs maždaug nuo 1350 m. Po beveik kasmetinių invazijų pietinėse Džolos ir Gjongsango provincijose,...
Daugiau
