Kendo
Kendo (剣道 „kardo kelias“) yra modernus kovos menas, kilęs iš Japonijos. Šis kovos menas susiformavo iš fechtavimosi meno. Kendo naudojami bambukiniai kardai šinajai (竹刀 shinai) ir apsauginiai šarvai (防具 bōgu). Šiomis dienomis kendo yra plačiai praktikuojamas tiek Japonijoje, tiek kitose pasaulio šalyse. Kendo yra didelės fizinės bei psichologinės ištvermės reikalaujantis kovos menas, kuriame yra suderinta kovos menų praktika ir vertybės su sportiniu fiziniu krūviu. Besitreniruojantys kendo kovos meną yra vadinami kendoka (剣道家 kendōka). Istorija. Kendo – tai gan stipriai ritualizuota japonų fechtavimosi meno praktika, susiformavusi prieš kiek daugiau nei tūkstantį metų. Nors tikslios kendo šaknys nėra žinomos, šis kovos menas tikriausiai pamažu susiformavo iš realių dvikovų tarp samurajų. Kovotojai su kardais Japonijoje įsteigė kendžiucu (kenjutsu, liet. k. „kardo technika“; „kendo protėvis“) mokyklas, kurių egzistavimas tęsėsi keletą amžių ir šiandien sudaro kendo praktikos pagrindą. Formalieji kendo pratimai, vadinami kata, buvo sukurti kendžiucu mokyklų egzistavimo laikais, kaip pagrindas karius...
Daugiau
Haiku
Haiku (俳句) – specifinė japonų poezijos forma, sudaryta iš trijų eilučių, 17 skiemenų. Nepaisant to, kad eilėraštis yra toks trumpas, jis yra visiškai baigtas kūrinys. Pirmoji ir trečioji eilėraščio eilutė turi po penkias moras, o antroji – septynias (mora – tai garso vienetas, kuris prilyginamas skiemeniui (literarydevices.net). Haiku eilėraščiuose nenaudojamas rimas, išskyrus atsitiktinius atvejus arba vidinius rimus bei aliteracijas, susidarančias savaime, kiekvienam japonų kalbos skiemeniui baigiantis viena iš penkių balsių arba raide „n“, kuri skaitoma atskiru skiemeniu ir tariama taip, lyg po jos būtų balsis (proin.ktu.lt). Haiku yra laikomas viena svarbiausių tradicinės poezijos rūšių Japonijoje. Nuo senų laikų buvo painiojami terminai haiku, hokku ir haikai. Terminas hokku (発句) pažodžiui reiškia „pradžios posmą“ − tai tarsi atidarymo strofa. Haikai (俳諧) yra tradicinės japonų poezijos rūšis, šiek tiek panaši į haiku, tačiau haikai ilgis ir skiemenų skaičius skaičiuojami truputį kitaip nei...
Daugiau
Japoniški kardai
Japoniški kardai (日本刀 nihontō) yra Japonijoje kaldinami kardai. Yra labai daug japoniškų kardų rūšių, kurios skiriasi dydžiu, forma, naudojimo paskirtimi ir kaldinimo metodais. Kadangi japoniški kardai buvo sukurti koviniams tikslams, pasikeitę kovos metodai turėjo įtakos ir paties kardo esybei. Pastebimiausias pokytis − kardo forma. Iš jos galima nustatyti, kokio senumo kardas, kada nukaldintas. Keičiantis istorijos periodams kito ne tik kardų forma, bet ir išvaizda. Istorija Keičiantis eroms ir valdovams, japoniški kardai kito kartu su jais. Kiekviena era turėjo savo garsiausių karių ir kardų, kurie padėjo kautis mūšiuose. Tokie japoniški kardai, kokius žinome šiandien, su giliu, grakščiu linkiu, viengubais ašmenimis su ketera, yra kilę iš šinogi-dzukuri kardų kaldinimo stiliaus; tai vadinamieji čokuto ar tači kardai (Ngayama 1997, p. 15). Šinogi-dzukuri kardų kaldinimo stilius išsivystė iš kiriha-dzukuri stiliaus. Kardo keteros linija buvo perkelta arčiau bukosios kardo dalies, ašmenys daromi aštresni, bet kartu...
Daugiau
Edo laikotarpio kultūra
Edo laikotarpis, dar vadinamas Tokugavų laikotarpiu, Japonijoje truko nuo 1603 m. iki 1867 m. Tokugavų šiogūnato įkūrėjas buvo Tokugava Iejasus. Šis laikotarpis pavadintas pagal tuometinę sostinę Edą (dabartinis Tokijas). Nors Edo laikotarpiu Tokugavos šiogūnai ribojo ryšius su užsienio šalimis ir Japonija buvo izoliuota, tačiau kaip tik tada labai suklestėjo kultūra. Edo laikotarpis taip pat laikomas amatų aukso amžiumi. Žmonės siekė malonumų ir aktyviai kūrė naujas kultūros formas. Dauguma nekilmingų žmonių skaitė knygas, lankėsi teatruose, kai kurie net rašė haiku (俳句), domėjosi muzika, mokėjo groti įvairių žanrų kūrinius (Nishiyama 1997, p. 8–9). Šiuo laikotarpiu daug dėmesio skirta kultūrai. Šiogūnatas siekė kontroliuoti kultūrinį judėjimą Japonijoje, tačiau visiškai to padaryti nepavyko. Suklestėjus pirklių luomui, išaugo populiariosios miesto kultūros poreikis. Didėjantis miesto kultūros populiarumas rodė šio laikotarpio meno tendencijas. Edo laikotarpiu išpopuliarėjo kabukio teatras, haiku poezija, tapyba. Dailė Edo laikotarpiu pakito menininkų padėtis visuomenėje....
Daugiau
Japonų muzikos instrumentai
Tradiciniai japonų muzikos instrumentai – tai instrumentai, per ilgą laiką išsivystę ir tapę išskirtiniais Japonijoje. Nepaisant didelių pokyčių visuose Japonijos visuomeninio gyvenimo aspektuose, įskaitant ir vakarietiškos muzikos priėmimą, vis dar išlieka tradicinės muzikos kultūros svarba šiuolaikinei Japonijai. Didelė dalis tradicinių japonų instrumentų išlaikė savo originalų pavidalą ir paskirtį (Blades 2005, p. 122). Iki VII a. Japonijoje muzika buvo vadinama kagura (神楽 „dievų muzika“)ir glaudžiai siejama su ritualų bei rūmų kultūra. Nuo VII a. Japonija pajuto kinų, korėjiečių, indų, Indonezijos tautų muzikos įtaką. VIII a. pradžioje paplito ir ypač suklestėjo Heiano periodu (894–1192) tradicinis rūmų muzikos žanras gagaku (雅楽). Edo periode (1603–1868) išpopuliarėjo instrumentai koto (箏), šiamisenas (三味線 shamisen), šiakuhači (尺八) (tapo soliniais) ir su jais susiję muzikiniai žanrai: kamiuta (久米歌, trumpas vokalinis ciklas), džiuta (地歌, 地唄, instrumentinis muzikos žanras), danmono (段物, laisvosios variacijos). Instrumentinės muzikos tradicijas puoselėjo dvi pagrindinės mokyklos: Ikutos mokykla (įk. ~1700...
Daugiau
