Otohime
Otohimė (乙姫), dar vadinama Tojotama-himė (豊玉姫, Toyotama-hime), yra japonų mitologinė dievybė, jūros deivė, kurios vardas reiškia „Perlų princesė“ arba „Geranoriškos sielos moteris“. Otohimė yra drakono, jūrų dievo Riūdžino (龍神, Ryūjin), valdančio tris jūras, kurias apsišvarinimo ritualo metu sukūrė Idzanagis, duktė. Abu dievai – tėvas ir duktė – gyveno po vandeniu esančiuose Riūgūdžio (竜宮城, Ryūgū-jō) rūmuose, pastatytuose iš raudonų ir baltų koralų. Šiuose rūmuose Riūdžinas, naudodamas magiškus brangakmenius, kontroliavo potvynius ir atoslūgius, čia dievams tarnavo medūzos su vėžliais. Tojotama yra gerai žinoma veikėja japoniškose pasakose ir dainose apie Urašimą Tarą (浦島 太郎, Urashima Tarō), tačiau jos istorija skirtingai vaizduojama šintoizmo mituose. Otohimė yra aprašyta Kodžikyje (古事記 Kojiki), seniausioje Japonijos mitų knygoje, ir Nihonšiokio (日本書紀, Nihon Shoki) kronikose, antrame seniausiame japonų mitologijos rinkinyje. Išvaizda Japonų dievybės, kitaip nei kinų, dažniausiai turi žmogišką pavidalą, yra antropomorfinės. Mituose Otohimė vaizduojama kaip labai graži moteris, galinti įgyti ir gyvūno...
Daugiau
Kappa
Kapa (河童 kappa), dar vadinami kavataro (川太郎 kawatarō, liet. „upės berniukas“), komahiki (駒引, liet. „arklių traukėjas“) arba kavako (川子 kawako, liet. „upės vaikas“), yra jokajai, dažnai minimi japonų folklore. Pavadinimas kilęs iš žodžių upė (kawa) ir sulenkimas (wappa) arba vaikas (warabe). Šintoizme jie laikomi vandens dievybėmis. Kapa su plaukais vadinami hyōsube (ひょうすべ). Su kapomis siejama daugiau nei 80 pavadinimų, pvz.: kawappa, gawappa, kōgo, mizushi, mizuchi, enkō, kawaso, suitengu, dangame. Kartu su oni ir tengu, kapos yra žinomiausi jokajai Japonijoje. Kapos yra panašūs į suomių näkki, skandinavų näck / neck, slavų vodnik ir škotų kelpie. Visi pasakojimai apie juos ir apie pavojus, tykančius vandenyje, naudojami vaikams bauginti. Manoma, kad legendoms apie kapas įtakos turėjo milžiniškas japoniškas driežas (hanzaki), agresyvi salamandra, kuri ryja savo aukas (Akutagawa 1927, p. 3–5). Išvaizda Kapa dažniausiai piešiamas kaip padaras, dydžiu prilygstantis vaikui. Jo oda žvynuota, dažniausiai mėlynos, žalios, kartais geltonos spalvos. Kapos gyvena Japonijos upėse ir ežeruose, turi įvairių savybių, kurios padeda gyvenant tokioje aplinkoje, pvz., plėvėtas rankas ir kojas. Kartais sakoma, kad kapos...
Daugiau
Kučisake-onna
Kučisakė-onna (口裂け女 Kuchisake-onna, liet. „Moteris su perpjauta burna“) – mitologinė japonų būtybė. Legenda pasakoja, kad Kučisakė-onna yra moteris, subjaurota pavydaus vyro, sugrįžusi į mirtingųjų pasaulį kaip pagiežinga dvasia. Kučisakės-onna vardo kilmė siejama su gilia, kruvina žaizda, nusidriekusia per jos veidą į nuolatinę šypseną nuo ausies iki ausies. Pasakojama, kad moteris su perpjauta burna vaikšto Japonijos gatvėmis, dėvi chirurginę kaukę ir nešiojasi dideles žirkles. Jei kas pasitaiko Kučisakės-onna kelyje, ji sustoja ir užduoda praeiviui klausimą. Jei praeivis atsako neteisingai, jo laukia siaubingos pasekmės. Šis mitinis pasakojimas buvo plačiai naudojamas japoniškuose komiksuose manga (漫画), novelėse ir japoniškuose siaubo filmuose. Kučisakė-onna dažnai painiojama su jūrei, kuri vaizduojama su panašiais į Kučisakės-onna ilgais juodais plaukais, slepiančiais siaubingą jos šypseną. Atsiradimo istorija Originali Kučisakės-onna atsiradimo istorija atkeliavo iš Heijano laikotarpio, maždaug prieš 1200–800 metų. Legenda pasakoja apie moterį, samurajaus žmoną ar sugulovę, gyvenusią prieš...
Daugiau
Kiškis (mitologija)
Kiškis, arba Mėnulio kiškis, Mėnulio triušis, pasak Rytų Azijos folkloro, gyvena mėnulyje. Manoma, kad ši Mėnulio kiškio mitologinė interpretacija atsirado dėl pareidolijos efekto, kai žmonės mato tamsias dėmes ant mėnulio ir jas suvokia kaip gyvūną su grūstuvu. Grūstuvo paskirtis skirtingai interpretuojama Kinijoje, Korėjoje bei Japonijoje. Kinijos folklore šis kiškis vaizduojamas kaip mėnulio deivės Čangės palydovas ir grūstuvą naudoja nemirtingumo gėrimui gaminti. Japonijos bei Korėjos folklore kiškis grūstuvu trina produktus savo ryžių paplotėliams gaminti. Kinijos folkloras Anksčiausi šaltiniai, kuriuose užfiksuotas Mėnulio kiškio interpretavimas, yra „Ču dainose“ (楚辭 Chu Ci). „Ču Dainos“ yra Hanų dinastijos poemos iš kariaujančių valstybių laikotarpio (475-221 pr. Kr.). Vienoje iš poemų pasakojama, kad mėnulyje šalia varlės yra kiškis, kuris visą laiką trina žoleles Nemirtingiesiems. Ši istorija yra patvirtinama ir vėlesniuose šaltiniuose tokiuose, kaip Taiping Julano enciklopedija, priklausanti Song dinastijai (960-1279 m.). Hanų dinastijos poetai kiškį, gyvenantį...
Daugiau
Septyni laimės dievai
Septyni laimės dievai (七福神 shichifukujin) − grupė šventųjų, išrinktų iš induizmo, daoizmo, budizmo bei šintoizmo panteono, ir paverstų japonų folkloro dievybėmis. Šiandien Japonijoje jų atvaizdus galima pamatyti daug kur. Tradiciškai jie vaizduojami plaukiantys savo lobių laivu (宝船 takarabune) ir Naujųjų metų išvakarėse lankantys to nusipelniusius žmones, kad padalytų jiems laimę. Vaikams patariama sausio pirmosios vakarą pasikišti Septynių laimės dievų laivo atvaizdą po pagalve, ir jeigu tą naktį jie susapnuos gerą sapną – sėkmė lydės visus metus. Visos septynios dievybės iki jų subūrimo į vieną grupę egzistavo atskirai. Jų atsiradimo kilmė nėra aiški, tačiau dauguma tyrinėtojų nurodo Muromači laikotarpį (1392–1573 m.) arba vėlyvąjį XV a. Laikui bėgant dievybių sudėtis vis keitėsi ir tik XVII a. galutinai susiformavo šis septynetas: Ebisu, Daikoku, Bišiamonas, Bendzaiten, Hotėjus, Džiurodžinas ir Fukurokudžiu. Atsiradimas Manoma, kad pirmiausia šios septynios dievybės buvo sugrupuotos Muromači laikotarpiu ir pavadintos...
Daugiau
