Kamikiri
Kamikiris (jap. 髪切り kamikiri ) dar kitaip žinomas kaip Kamikiri-ma ( かみきりま) – mitinė būtybė Japonijoje arba jokajus (妖怪 yōkai). Pats žodis „Kamikiri“ reiškia reiškinį, kai staiga nutrūksta žmogaus plaukai. Minimas Edo laikotarpio miesto legendų kolekcijose ir kituose šiuolaikiniuose pasakojimuose, tokiose kaip „Šiokoku rijdžindan“ (諸国里人談 Shokoku rijindan (1743) (Foster 2015, p. 210). Taip pat Edo laikotarpiu buvo vaizduojamas ukijo-e žanro paveikslėliuose. Išvaizda Kamikiris – tai nedidėlis padaras turintis galvą, panašią į varno, kurio snapas yra žirklių formos, o rankos atrodo kaip skustuvai. Jis yra mažas, jo kūnas yra plonas, tai padeda jam lengvai pasislėpti, taip pat pralįsti pro atvirus langus ar duris ir netikėtai pulti savo aukas. Elgesys Kamikiriui yra būdingi pasivaikščiojimi naktį. Jis slepiasi po stogais ir laukia praeinančių žmonių, tuomet jis netikėtai puola juos ir pjausto plaukus. Kamikiris puola visus, jam nėra svarbu tai vyras ar moteris, tarnas ar aristokratas....
Daugiau
Gašiadokuro
Gašiadokuro (jap. がしゃ髑髏, Gashadokuro) – Japonijos mitologinė būtybė, kuri yra priskiriama jokajų (jap. 妖怪, Yōkai) kategorijai. Savo išvaizda gašiadokuro primena milžinišką žmogaus skeletą, kuris įgavo savo formą į vieną krūvą susijungus įvairiems, pagiežos ir neapykantos kupiniems, mūšio laukuose, šalikelėse ir kitose vietose paliktiems ir nepalaidotiems, mirusiųjų kaulams. Sakoma, jog gašiadokuro klajoja naktimis, ieškodamas gyvųjų. Sutikęs savo aukas šis jokajus paprastai jas užpuola, sutraiško ir suėda. Nors gašiadokuro yra neįmanoma sunaikinti, tačiau nuo šio jokajaus galima apsisaugoti naudojant įvairias šintoistines (jap. 神道, Shintō) apsaugas ir talismanus (Bane, 2016). Kilmė Mūšio vietovėje mirusių karių, dykvietėse bado ištiktų aukų ir kitų nelaimėlių yrantys kūnai ne visada sulaukia deramų laidojimo apeigų. Sakoma, jog šios nelaimėlių sielos negalėdamos patekti į dangų ilgainiui tampa alkio kankinamais vaiduokliais, kurie per amžius ieško to, ką kažkada buvo turėję. Teigiama, jog nepalaidotų mirusiųjų yrančiuose kūnuose palaipsniui kaupiasi pagieža ir neapykanta gyviesiems. Žmonės mano, jog...
Daugiau
Nuppeppo
Nuppeppo (jap. ぬっぺっぽう) – labai neįprastas bei šiurpus jokajus (妖怪 yōkai) Japonijos folklore, pasirodęs japoniškoje literatūroje nuo XVIII a. Kartais tapatinamas su antgamtiniu „mėsos gniužulu“. Vardas „Nuppeppo“ yra kilęs nuo žargono nupperi (ぬっぺり), kuris seniau apibūdindavo moterį, kuri naudojo per daug makiažo. Tai apibūdina būtybės nutįsusią odą, kuri yra panaši į nutįsusį veidą po makiažu. Apibūdinimas Dažnai apibūdinamas kaip belytė būtybė, ne aukštesnė nei metras su puse, o veidas bei kitos kūno dalys padengti nutįsusia oda ir riebalais. Kas tikrai bjauru, tai Nuppeppo kvapas: sakoma, kad jis baisesnis už pūvančios mėsos kvapą. Kai kurie tiki, kad Nuppeppo ir yra pūvantis kūnas. Pasak legendos, mitinis „gniužulas“ yra pasyvus bei malonus, kuris nekenksmingai klaidžioja po apleistus kapus, šventyklas ir kaimus, dažniausiai pasirodo naktį. Jis nedaro žalos žmonėms, tačiau jo neįprasta išvaizda bei nemalonus kvapas gali sukelti šoką. Dažniausiai jie klaidžioja vieni, tačiau kartais...
Daugiau
Teke teke
Teke teke (jap. テケテケ)－ tai baisi japonų moderniųjų sakmių būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai, kurios kūnas buvo padalintas per pusę. Tai nutiko vieną dieną šiai būnant su draugais traukinių stotyje. Draugai, žinodami, jog mergina labai baikšti, norėdami pajuokauti sugalvojo uždėti šiai ant peties cikadą, tačiau nelaimei, mergina šios išsigandusi, šoko po greituoju traukiniu šinkansenu (新幹線 shinkansen) ir jos kūnas buvo padalintas pusiau. Pervažiuota traukinio, ji ilgai kankinosi, kol numirė ir dabar jos vaiduoklio viršutinioji kūno pusė, naudodamasi krumpliais, klajoja po Japoniją, dažniausiai po traukinių stotis. Kita istorija yra apie merginą vardu Kašima Reiko (鹿島礼子 Kashima Reiko), kuri gyveno Japonijoje, Hokaido saloje. Vieną naktį ši buvo užpulta vyrų grupės. Vyrai ją stipriai sumušė, baisiai kankino, kol galiausiai paliko numirti. Kašima bandė kviestis pagalbos, tačiau niekas jos negirdėjo. Mergina dar bandė visokiais būdais ieškoti pagalbos, nušliaužė iki geležinkelio bėgių, tačiau juos pasiekus,...
Daugiau
Širime
Širime (jap. 尻目, Shirime) pavadinimas yra suteiktas vienam Tekančios Saulės šalies jokajui (jap. 妖怪, Yōkai). Jis Japonijoje taip pat yra žinomas Nupori-Bodzu (jap. ぬっぽり坊主, Nuppori-bōzu) vardu. Šios būtybės pavadinimas yra sudarytas iš dviejų kandži (jap. 漢字, Kanji) ženklų – širi (jap. 尻, Shiri, liet. „užpakalis“ ir me (jap. 目, Me, liet. „akis“). Širime terminas japonų kalboje turi neigiamą reikšmę bei gali būti naudojamas siekiant apibūdinti žmogaus akių žvilgsnį atgal arba į šoną. Kilmė Edo periodo (jap. 江戸時代, Edo jidai) poetas Josa Buson (jap. 与謝蕪村, Yosa Buson, 1716-1784 m.) aprašė širime savo darbe, pavadintame „Busono jokajų iliustracijų rinkinys“ (jap. 蕪村妖怪絵巻, Buson yōkai emaki). Tai yra vienintelis žinomas iki mūsų dienų išlikęs rašytinis šaltinis, kuriame buvo paminėta ši aukščiau paminėta būtybė. Išvaizda Josa Buson savo darbe ne tik pavaizdavo širime, bet taip pat pateikė šį būtybės išvaizdos apibūdinimą: „Kiotas, Katabiros sankryžos pabaisa vardu Nupori-bodzu. Ji neturi nei akių, nei nosies. Vienintelė akis yra vietoje išeinamosios angos. Akis skleidžia šviesą.“ Elgsena Širime patinka gąsdinti žmones....
Daugiau
