Kunlunas
Kunlunas (昆仑山 Kūnlún Shān) yra vienas žymiausių mitais apipintų kalnų kinų mitologijoje. Šis kalnas žinomas kaip aukščiausios dievybės buveinė Žemėje, nemirtingųjų ir kitų dievybių rojus, vienas iš dangaus ramsčių, neleidžiančių dangui nukristi ant Žemės, dangaus kopėčios, jungiančios Žemę su dangumi. Mitologinis Kunlunas nesusijęs su dabartine Centrinėje Azijoje išsidėsčiusia Kunluno kalnų virtine. Šis kalnas kinų mitologijoje yra vienas iš penkių šventųjų kalnų, saugančių nemirtingumo paslaptis. Kunlunas – centrinis ir pats svarbiausias kalnas, savo didybe ir galybe neturintis lygių (Allan, Phillips 2012, p. 36). Lokalizacija Tiksli Kunluno vieta nežinoma, nes įvairiuose šaltiniuose ji pateikiama skirtinga arba nekonkreti. „Kalnų ir jūrų knygoje“ (山海经 Shān Hǎi Jīng) aprašytos netgi dvi Kunluno vietos: vienuoliktame skyriuje rašoma, kad jis yra šiaurės rytuose, o šešioliktame – kad į pietus nuo Vakarų jūros (Yang, An, Turner 2005, p. 160). Populiariausia Kunluno lokalizacija išlieka vakaruose. Tolimuosiuose vakaruose, kur...
Daugiau
Niuva
Niuva (女媧 Nǚwā) – viena iš legendinių Kinijos valdovių, mitologinis personažas, žmonių giminės sukūrėja, pasaulio tvarkytoja. Dažnai minima kartu su broliu-vyru Fusi (伏羲 fúxī). Ji vaizduojama turinti gyvatės kūną ir žmogaus galvą (Philip 2005, p. 97). Legenda Kai Žemė atsiskyrė nuo dangaus, joje jau buvo kalnų, upių, žolės ir medžių, netgi paukščių, žvėrių, vabzdžių bei žuvų, tačiau vis dar nebuvo žmonių, todėl pasaulis buvo erdvus ir tylus. Žemėje klajojo didžioji dvasia Niuva. Savo širdyje ji jautė neapsakomą vienatvę ir suprato – kad Žemė atgytų, reikia dar kažką sukurti. Kartą ji atsisėdo ant tvenkinio kranto, paėmė saują geltono molio, suvilgė vandeniu ir žiūrėdama į savo atvaizdą nulipdė kažką panašaus į mažą mergytę. Vos tik pastatė ją ant žemės, mažoji figūrėlė atgijo, sušuko „ua ua“ ir pradėjo džiaugsmingai straksėti. Niuva buvo labai patenkinta savo kūriniu ir, tęsdama šį darbą, iš molio...
Daugiau
Paukštis Dženas
Dženas, arba Dženniao (鴆鳥 zhènniǎo, zhèn), – paukštis nuodingomis plunksnomis, kuris, manoma, senovėje gyveno dabartinės pietų Kinijos teritorijoje. Apie jį užsimenama daugelyje Kinijos mitų ir kitų raštų. Kinų rašytojas Guo Pu (郭璞 GuōPú) apibūdina Dženo išvaizdą taip: violetinis pilvas, plunksnos žaliais galais ir skaisčiai raudonas kaklas. Šie paukščiai gamino nuodus, nes lesė nuodingų gyvačių galvas. Vyriškos lyties paukštis vadintas Keliaujančia saule (迴陽 huíyáng), moteriškos lyties – In harmonija (阴氳 yīnyūn). Kitas apibūdinimas – iš Songų dinastijos laikotarpio Pijos žodyno (埤雅 Píyǎ). Rašoma, kad paukštis atrodė kaip žąsis tamsiai violetiniu kūnu ir bronziniu kaklu, kurio ilgis 7–8 cunai (kiniškas matavimo vienetas: 1 cunas = 3,33 cm). Pijos žodyne rašoma, kad Dženo kūnas yra nuodingas iki pat plunksnų galiukų. Nuodai vadinami džendu (鴆毒 zhèndú) arba tiesiog Dženo nuodais. Skystis, kuriame būdavo pamirkytos plunksnos, tapdavo nuodingas. Paukščio išmatos, kaip teigta, galėjo ištirpdyti akmenis,...
Daugiau
Dziuejuanas
Dziuejuanas arba kakuenas (kin. 玃猿 jué yuán, jap. カク猿 kakuen) – tai Kinijos Sičuano, Junanio regionų bei Japonijos mitologinis padaras. Šie mitiniai gyvūnai taip pat vadinami dziue, kaku (玃 jué, kaku), dziuefu (玃父 jué fù), dzia (猳 jiā), dziaguo/kakoku (猳國 jiā guó , kakoku), ir mahua, baka (馬化 mǎhuà, baka). Dziuejuanas yra gana panašūs į beždžiones ir garsėjo tuo, kad grobdavo ir išniekindavo moteris. Įvairių šaltinių pateikiami aprašymai Kinijos autoriaus Li Šidžen medicinos knygoje „Bencao Gagmu“ (本草綱目 Běncǎo gāngmù) dziuejuanai (šioje knygoje vadinama dziue, dziuefu) aprašomi kaip itin didelės beždžionės, turinčios tam tikras gyvenimo stadijas. Pvz.: mihou (獼猴 míhóu), kuri išgyvenusi 800 metų tampa juan (猨 yuán), tada išgyvenusi dar 500 metų pasiekia dziue stadiją, kuri gali gyventi dar 1000 metų. Taip pat „Bencao Gangmu“ knygoje rašoma, kad šie mitiniai padarai paprastai sutinkamai tik subrendę, turi tamsiai mėlynos spalvos...
Daugiau
Čangė
Čangė ( 嫦娥 Cháng’é), dar vadinama Henge (姮娥 Héng’é), yra Kinijos Mėnulio deivė. Ši dievybė siejama su drąsa, jėga ir vaisingumu. Legendos Tautosakoje pasakojama populiari legenda apie kinų Mėnulio deivę. Ši legenda Kinijoje pradėjo sklisti Kariaujančių karalysčių laikotarpiu, yra nemažai pasakojimo versijų, iš jų galima išskirti tris pagrindines. Pirmoji versija. Pasak legendos, Čangė ir jos vyras Šaulys I (后羿 Hou Yi) buvo nemirtingi ir gyveno rojuje. Vieną dieną dešimt Nefrito imperatoriaus sūnų pasivertė į dešimt saulių ir pradėjo deginti Žemę. Kilus panikai dėl didelės kaitros, Nefrito imperatorius paprašė Šaulio I pagalbos. Šis nušovė devynias saules ir paliko tik vieną gyvą sūnų kaip vieną Saulę. Imperatorius liko nepatenkintas, kad devyni iš dešimties jo sūnų mirė. Supykęs jis ištrėmė Šaulį ir jo žmoną Čangę į Žemę gyventi kaip paprastus mirtinguosius. Šaulys I, matydamas savo žmoną nelaimingą, nusprendė leistis į ilgą ir...
Daugiau
