Bunraku
Bunraku (jap. 文楽 Bunraku) – japonų tradicinio lėlių teatro rūšis. Šios teatro rūšies pagrindas yra lėlių judėsių, deklamacijos bei muzikos sintezė. Bunraku ištakos – misterijose, religiniuose kultuose. Turi simbolinio natūralistinio kabukio (jap. 歌舞伎 Kabuki) ir no (jap. 能 Nō) teatro elementų (vle.lt). Bunraku buvo populiari pramoga paprastiems žmonėms Edo laikotarpiu (1603-1868) (jap. 江戸時代 Edo jidai) Osakoje. XVII amžiaus pabaigoje išsivystė į meninį teatrą. Kartu su kabukiu ir no, bunraku yra pripažintas UNESCO nematerialiuoju kultūros paveldu (japan-guide.com 2025). Lėlės Bunraku lėlių ūgis varijuoja nuo 120 iki 150 centimetrų, o svoris – nuo 3 iki 10 kilogramų. Lėlių galvos, vadinamos kašira (jap. 頭 kashira) yra tuščiavidurės ir dažniausiai išskaptuotos iš medžio bei pritvirtintos prie lazdos, kuria valdomas lėlės kūnas. Bunraku teatre naudojamų lėlių galvos yra skirstomos į moteriškas ir vyriškas. Tuomet jos klasifikuojamos pagal socialinį statusą, amžių bei išskirtinius veikėjo charakterio...
Daugiau
Kinų drama „Bijūnų pavėsinė“
Tango Siandzu (汤显祖 Tang Xianzu) (1550–1616) drama „Bijūnų pavėsinė“ (牡丹亭 Mǔdān tíng) baigta apie 1588 m. Pirmą kartą suvaidinta 1598 m. princo Tengo pavėsinėje (滕王阁 Tengwang Ge). Tuo metu buvo plačiai kalbama, kad beveik visi galėjo padeklamuoti dramos žodžius. „Bijūnų pavėsinės“ literatūrinėje kalboje Siandzu išlaiko prozą ir liaudiškas idiomas. Tai ne tik įrodo neprilygstamą dramaturgo literatūrinių kompozicijų talentą, bet ir papuošia dramą, Siandzu galima pagirti už gilų pajautimą. Stipri aistra, nuoširdus dėkingumas, nuostabūs įvykiai ir graži kalba „Bijūnų pavėsinę“ paverčia maloniu kūriniu skaityti ir vertinti. Šis autentiško siužeto kūrinys yra sudarytas iš 55 scenų ir virš 400 arijų, o suvaidinti jam reikia daugiau nei 22 valandų. Dramos tekstas nebūtinai sutampa su muzika. Muzikinė drama „Bijūnų pavėsinė“ buvo leidžiama ir perleidžiama daug kartų, todėl kinų adaptaciniai tekstai buvo patobulinti taip, kad sutaptų su įspūdinga „Kunčiu“ (崑曲 Kunqu) operos muzika. Tangas Siandzu Tangas Siandzu – garsus...
Daugiau
Talčumas
Talčumas (탈춤 talchum) gali būti apibūdinamas kaip korėjietiškas šokis su kaukėmis, kurio metu mėgdžiojama, kalbama ir net kartais dainuojama. Nors dauguma korėjiečių mano, kad talčumas yra tiesiog šokių drama su kaukėmis. Daugiau nei 700 metų, Gogurjo (고구려 Goguryeo) karalystėje apimančią vietą, kurioje šiuo metu yra šiaurinė Korėja ir dalis Mandžiūrijos, buvo atliekama rūmų muzika ir šokiai iš centrinės Azijos, Kinijos, Mandžiūrijos ir Korėjos, kurios vadinosi čiso (지소 Chiso). Gogurjo kaimyninėje karalystėje Pekčė (백제 Paekche), kaip budistinė forma buvo atliekamas šokis su kaukėmis rūmuose, kuris vadinasi korėjietiškai kiak (기악 kiak). Arijų bruožai ant kai kurių kaukių aiškiai parodė Indijos arba centrinės Azijos bruožus (Ministry of Foreign Affairs and Trade 2007). Trijų Karalysčių periodas Dėl įrašų stygiaus sunku kruopščiai apibūdinti Korėjos Trijų Karalysčių periodo pasirodymus bei teatrą. Kinijos, Japonijos ir Korėjos įrašai prasideda nuo VII a., kurie davė šiek tiek žinių apie...
Daugiau
No teatras
No teatras (能 no, liet. ,,talentas, dovana”) – tai japoniška teatrinė forma, kurioje naudojamos kaukės. No yra stilizuotas vaidinimas su kaukėmis, muzika ir šokiu, kurio metu demonstruojama balso ir judesio sintezė. Tai klasikinė japoniško teatro rūšis, sujungianti šokį, vaidinimą, muziką ir poeziją. Kiogenas (狂言 kiogen, liet. ,,laukiniai žodžiai”) atstovauja švelnesnius, komiškus No teatro vaidinimus, skirtingai nei autentiškasis/ stiprusis No teatras. Bėgant amžiams, šios dvi formos vystėsi viena šalia kitos ir dabar yra vadinamos Nogaku (能楽 nogaku, liet. ,,No teatras”). Priešistorė No teatras susiformavo XIV a. Nesusitelkiant į scenarijaus vystymą, dėmesys skiriamas intensyvioms emocijoms ar atmosferai, per kurią išreiškiamas grožis ir tiesa. Manoma, kad ankstyvojo No teatro užuomazgos buvo persipynusios su Kaguros šventyklos šokiais, kurie buvo siejami su šintoizmu. No teatro temos ir dramaturgija yra labai paprasta. Kiekviena emocija pristatoma plastiškomis formomis, erdvine kompozicija bei muzika, nepaisant ar tai ryškus pamaldumas, meilė, pavydas, kerštas...
Daugiau
Kabukis
Kabukis (歌舞伎 „muzika-šokis-vaidyba“) – garsiausias tradicinis japonų vaizduojamasis menas. Šis teatras atspindi istorinius įvykius, moralinius konfliktus, asmeninius santykius (UNESCO 2008). Istorija Kabukio meno užuomazgų atsirado XVI a. antroje pusėje Edo eros laikais. „Šventyklos šokėja Okunė (阿国), kilusi iš Izumo ( 出雲) provincijos, garsėjo savo šokiais, kuriuos šokdavo persirengusi vyriškais apdarais. Okunė buvo graži ir įgudusi šokėja, bet žiūrovų dėmesį labiausiai traukdavo veržlus merginos pasirodymas scenoje, kai ji šokdavo apsirengusi vyriškais rūbais. Šiuo neįprastu menu buvo labai žavimasi, todėl atsirado vis daugiau Okunės pasekėjų“ (Noma 1974, p. 83). Iš pradžių kabukį kurdavo tik moterų trupės (Toita, Chiaki 1967, p. 110). Galiausiai vaidindavo aktorės, apsirengusios vyrų kostiumais, o aktoriai vyrai – moterų. Tokia lyčių kaita sulaukė daug dėmesio ir tuo metu pasirodymas buvo vadinamas „Okuni kabuki“ (阿国歌舞伎). 2005 m. kabukio teatras paskelbtas žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru, o 2008 m. įtrauktas į šį UNESCO sąrašą...
Daugiau
