Avos šokio festivalis
Avos šokio festivalis (jap. 阿波踊り Awa Odori) – tai vienas iš populiariausių ir seniausių Japonijos šokių festivalių, kuris vyksta visoje Japonijoje, tačiau Tokušimos prefektūroje (jap. 徳島県 Tokushima-ken) jis būna didžiausias. Ankščiau Tokušimos prefektūra buvo vadinama Avos feodaline provincija. Iš čia ir kyla „Avos“ pavadinimas. Jis vyksta nuo rugpjūčio 12 dienos iki 15 dienos. Tai yra šventas Obono laikotarpis (jap. お盆 obon), kai mirusiųjų dvasios grįžta aplankyti savo artimųjų kelioms dienoms (pagal Japonijos budistinius įsitikinimus), o gyvi žmonės protėvių pagerbimui rengia įspūdingus šokių festivalius. Avos šokio festivalio eiga Kaskart šio festivalio metu, miestas transformuojasi. Daugiau nei milijonas žmonių ir tūkstančiai šokėjų kiekvienais metais susirenka Tokušimos miesto gatvėse, kad pamatytų ar sudalyvautų šiame tradiciniame šokyje (Japan. Endless Discovery). Šis festivalis dar būna vadinamas „Kvailių šokiu“. Ši pravardė atsirado iš vienos liaudies dainos žodžių: „Kvailiai šoka ir kvailiai žiūri, jei jie visi...
Daugiau
Satošis Konas
Satošis Konas (jap. 今 敏 Kon Satoshi) – animatorius, scenaristas, japoniškų komiksų manga (jap. 漫画 manga) menininkas, bei vienas žymiausių Japonijos animacinių filmų (jap. アニメ anime) režisierių, kūrusių XX a. 9-ajame deš.-XXI a. pr. Per visą savo karjerą, jis sukūrė keturis filmus ir vieną animacinį televizijos serialą. Geriausiai žinomas dėl savo pirmojo filmo „Tobula Mėlyna“ (jap. パーフェクトブルー Pāfekuto Burū) (1997 m.) ir paskutinio filmo „Paprika“ (jap. パプリカ Papurika) (2006 m.). Dėl savo išskirtinio stiliaus ir novatoriškų idėjų, koncentruotų į žiūrovų potyrius, S. Napier (2006, p. 24) Satošį Koną prilygina Alfredui Hitčkokui. Po mirties, 2020 m. Satošiui Konui buvo paskirtas Vinsoro Makėjaus (ang. Winsor McCay) apdovanojimas už nuopelnus animacijos industrijai (Rundle 2021). Ankstyvasis gyvenimas Satošis Konas gimė 1963 m. spalio 12 dieną Saporo mieste (jap. 札幌市, Sapporo-shi), Hokaido (jap. 北海道 Hokkaidō) prefektūroje (Osmond 2010). Režisierius užaugo su animaciniais serialais, kaip...
DaugiauDidysis Kanto žemės drebėjimas
Didysis Kanto žemės drebėjimas (jap. 関東大地震 Kantō dai-jishin) įvyko 1923m., rugsėjo 1-ąją dieną, 11 valandą 58 minutės Japonijos laiku. Jis, buvęs tarp 7.9 iki 8.4 balų, sudrebino Kanto lygumoje esančią pagrindinęHonšiu salą, labiausiai nukentėjo Tokijo, Jokohamos bei Čibos, Kanagavos ir Šizuokos apylinkės. Iš viso per tą dieną buvo užfiksuoti 114 virpesiai. Nuo žemės drebėjimo labiausiai nukentėjo Tokijo-Riogoku apylinkė, kur40 tūkstančių pabėgėlių būriavosi dėl prieglobsčio dabartiniame Jokoami-čio parke, kuris buvo pasiglemžtas liepsnų ir visi jame esantys žuvo. Nors, šis žemės drebėjimas nebuvo pats stipriausias Japonijos istorijoje, tačiaujis pareikalavo daugiausiai nei bet kada iki šiol buvusio drebėjimo aukų – apie 140 tūkstančių mirčių, iš jų 40 tūkstančių dingo be žinios ir, manoma, kad yra mirę, o 2 milijonai žmonių liko be namų. Liudytojai teigia, jog šistichinė nelaimė siautė nuo 4 iki 10 minučių, tačiau tragedija nesibaigė – dėl padarinių kilo gaisrai, kadangi avarija...
Daugiau
Bunraku
Bunraku (jap. 文楽 Bunraku) – japonų tradicinio lėlių teatro rūšis. Šios teatro rūšies pagrindas yra lėlių judėsių, deklamacijos bei muzikos sintezė. Bunraku ištakos – misterijose, religiniuose kultuose. Turi simbolinio natūralistinio kabukio (jap. 歌舞伎 Kabuki) ir no (jap. 能 Nō) teatro elementų (vle.lt). Bunraku buvo populiari pramoga paprastiems žmonėms Edo laikotarpiu (1603-1868) (jap. 江戸時代 Edo jidai) Osakoje. XVII amžiaus pabaigoje išsivystė į meninį teatrą. Kartu su kabukiu ir no, bunraku yra pripažintas UNESCO nematerialiuoju kultūros paveldu (japan-guide.com 2025). Lėlės Bunraku lėlių ūgis varijuoja nuo 120 iki 150 centimetrų, o svoris – nuo 3 iki 10 kilogramų. Lėlių galvos, vadinamos kašira (jap. 頭 kashira) yra tuščiavidurės ir dažniausiai išskaptuotos iš medžio bei pritvirtintos prie lazdos, kuria valdomas lėlės kūnas. Bunraku teatre naudojamų lėlių galvos yra skirstomos į moteriškas ir vyriškas. Tuomet jos klasifikuojamos pagal socialinį statusą, amžių bei išskirtinius veikėjo charakterio...
Daugiau
Hodžio Masako
Hodžio Masako (jap. 北条政子 Hōjō Masako, 1156–1225) yra žinoma Japonijos istorijoje kaip „vienuolė-šiogunė“ arba ama šiogun (jap. 尼将軍 ama shogun) dėl savo vaidmens Kamakuros šiogunato (jap. 鎌倉幕府 Kamakura Bakufu) įkūrime kartu su vyru Minamoto-no Joritomu (jap. 源頼朝 Minamoto no Yoritomo) bei dėl galingos pozicijos, kurią ji užėmė vyriausybėje po jo mirties (New World Encyclopedia n.d.). Istorinis kontekstas Hodžio Masako gyveno Heiano (jap. 平安時代 Heian Jidai, 794–1185) ir Kamakuros (jap. 鎌倉時代 Kamakura Jidai, 1185–1333) laikotarpių sandūroje. Heiano laikotarpio pabaiga buvo decentralizacijos metas. Laikui bėgant imperatoriškosios šeimos kontrolė silpnėjo, o provincijų karių klasės valdžia išaugo (Facts and Details 2025). Iki šio laikotarpio pabaigos Japonijos politinę struktūrą iš esmės kontroliavo Kioto (jap. 京都 Kyōto) aristokratija, ypač Fudživarų (jap. 藤原 Fujiwara) klanas, kuris išlaikė įtaką per santuokinius ryšius su imperatoriškąja šeima (Facts and Details 2025). O kariai iš pradžių buvo samdomi aristokratijos provincijoms...
Daugiau
Kudo
Kudo (jap. 空道 kūdō) – tai šiuolaikinis japonų kovos menas, kuris išsiskiria savo universalumu, efektyvumu ir filosofiniu pagrindu (Pankration.lt 2024). Bychkov et al. savo moksliniame darbe „History of the development of martial arts“ pabrėžia, jog rytų Azijos kovų menai nėra vien tik sportas ar savigynos sistema, tai gyvenimo būdas, paremtas pagarba, disciplina ir asmeniniu tobulėjimu (2023). Kudo sujungia tradicinius rytų kovos menų elementus su šiuolaikinių kovos stilių technikomis, tokiu būdu sukuriant visapusišką, realiomis sąlygomis veikiančią kovos sistemą. Kudo atsiradimo istorija Kudo atsirado 1981 metais Japonijoje, kai kovos menų meistras Takašis Adzuma (jap. 東 孝 Azuma Takashi) įkūrė mokyklą „Daido džiuku “ (jap. 大道塾 Daidō Juku), siekdamas sukurti modernesnę ir realybėje pritaikomą kovos sistemą (Lietuvos Kudo sporto federacija). Adzuma buvo vienas iš legendinio Kiokušin karate įkūrėjo Masutacu Ojamos (jap. 大山 倍達 Ōyama Masutatsu) mokinių (Lietuvos Kudo sporto federacija). Nors Kiokušin...
Daugiau
Isaroku Jamamotas
Isoroku Jamamotas (jap. 山本 五十六 Yamamoto Isoroku), taip pat žinomas kaip Isoroku Takanas (jap. 高野 五十六 Takano Isoroku)– Japonijos karo veikėjas, imperatoriškojo laivyno admirolas. Laikomas vienu svarbiausių Antrojo pasaulinio karo strategų. Dažniausiai jo vardas yra siejamas su Perl Harboro ataka. Gimė 1884 m. balandžio 4 d. Nagaokos (jap. 長岡市 Nagaoka-shi) mieste dabartinėje Niigatos (jap. 新潟県 Niigata-ken) prefektūroje. Žuvo 1943 m. balandžio 18 d. JAV karinei aviacijai numušus Jamamoto lėktuvą Salomonų salose (Tovy 2015). Ankstyvasis gyvenimas Isoroku Jamamotas gimė samurajų šeimoje. Jau vaikystėje, misionierių dėka susipažino su Vakarų kultūra. 1901 m. Jamamotas išlaikė Imperatoriškos jūrų akademijos stojamuosius egzaminus, siekdamas tapti karinio jūrų laivyno karininku. Jamamotas nuoširdžiai gerbė Vakarus ir jų kultūrą- dėl šio požiūro bendraamžiai jam nepritarė. Tačiau nepaisant kritikos Isoroku sunkiai dirbo, kad išmoktų kuo daugiau apie Vakarų technologinį, politinį ir karinį pranašumą (Tovy 2015). 1904 m. baigė Imperatoriškąją...
Daugiau
Akiko Josano
Akiko Josano (jap. 与謝野晶子 Yosano Akiko), tikrasis vardas Šio (jap. 志やう Shō), buvo feministinių pažiūrų japonų rašytoja, gimusi 1878 m. Meidži laikotarpiu (jap. 明治時代 Meiji jidai, 1868–1912 m.), ir gyvenusi iki 1942 m. Pasaulyje ji yra žinoma už nuopelnus poezijos srityje. Ankstyvasis gyvenimas Akiko Josano gimė prekybiniame mieste Sakajuje, pasiturinčioje šeimoje (Beichman 2002, p. 17). Knygoje „Mano vaikystė” (jap. 私の生ひ立ち Watakushi no Oitachi), Akiko, kalbėdama apie vaikystės metus, dažnai save apibūdina kaip labai drovią (Beichman 2002, p. 39). Sakajuje ji baigė pradinę mokyklą bei Sakajaus mergaičių mokyklą su papildomu kursu, kurį sudarė siuvimas ir namų ekonomika (Beichman 2002). Vėliau Akiko savarankiškai skaitė įvairias knygas, kurias rado namuose, skolinosi iš draugų ir vietinės bibliotekos ar nusipirko (Beichman 2002, p. 54). Beichman (2002, p. 55) teigia, kad svarbiausia Akiko Josano jaunystėje skaityta knyga buvo „Sakmė apie princą Gendžį” (jap. 源氏物語 Genji...
Daugiau
Giaru subkultūra
Japonija yra žinoma ir išsiskirianti dėl joje vyraujančių mados tendencijų, skirtingų stilių bei subkultūrų. Šalis yra laikoma viena madingiausių visame pasaulyje (Clarke 2025). Viena iš mados tendencijų, tapusi dideliu Japonijos mados bruožu yra Haradžiuku (原宿 Harajuku) stilius, kuris išsivystė Tokijaus Haradžiuku rajone. 1990 metų pabaigoje šis stilius pradėjo garsėti, plėstis bei traukti viso pasaulio dėmesį dėl savo unikalumo, spalvų ir neįprastumo ,,kuklios“ Japonijos kontekste (Putri & Sundayra 2025). Haradžiuku stilius yra mados branduolys, kuris daro įtaką ne tik Japonijai, Azijai, bet ir tolimiausioms pasaulio šalims. Kitaip tariant, Haradžiuku stiliaus mergina, yra bet kokia mergina gatvėje, rodanti tikrąją save, nebijodama praeivių nuomonių, nesijaučianti suvaržyta, taip pat priimanti ir išreiškianti madą kaip meno formą. 1997-ieji buvo labai svarbūs Japonijos mados pasauliui, kadangi šiais metais, fotografas Aokis Šioičis (青木正一 Shoichi Aoki), mėgstantis įamžinti žmonių individualumą ir unikalumą jų išvaizdoje bei dėvimuose drabužiuose,...
Daugiau
Vado-kaičin – vienos seniausių Japonijos valiutų
Vado-kaičin (和同開珎 wadōkaichin, liet. „pirmoji valiuta“) – vienos pirmųjų japoniškų monetų, kurios buvo gaminamos nuo ankstyvojo VIII a., Vado (和銅 wadō, liet. „Japoniškas varis“) eros metu. Šios monetos atsirado laikotarpiu, kai Japonija, siekdama sukurti centralizuotą vyriausybę, ėmėsi įgyvendinti įvairias socialines ir administracines reformas, remdamasi Kinijos (Tangų dinastijos) pavyzdžiu. Prieš Vado-kaičin Japonijoje vyravo prekinių pinigų rinka. Tokios prekės kaip ryžiai, druska, šilkas, drabužiai, strėlių antgaliai ir žemės ūkio įrankiai, turintys didelę vertę, atliko pinigų funkciją (Lázár 2022). Nors archeologiniai radiniai parodo, kad Tangų dinastijos (唐朝 Tángcháo) varinės ir geležinės monetos buvo atgabentos į Japoniją, tuometinė šalies ekonomika ir viešasis administravimas nebuvo išvystytas tiek, kad jas žmonės galėtų naudoti kaip pinigus (Lázár 2022). Tuo metu, Tangų dinastijos monetos buvo labiau suprantamos kaip įdomus artefaktas iš užsienio šalies, o ne mainų priemonė (Lázár 2022). Nuo VII a. pabaigos Japonija pradėjo taikyti teisines,...
Daugiau
