Takeminakata
Takeminakata (jap. タケミナカ, Takeminakata), taip pat žinomas kaip Minakatatomis arba Takeminakatatomis yra viena iš daugelio dievybių (jap. 神, kami) japonų mitologijoje. Ši dievybė taip pat yra vadinama „Suvos dievu“ (jap. 諏訪明神, Suwa Myōjin), arba „Didžiuoju Suvos dievu“ (jap. 諏訪大明神, Suwa Daimyōjin), nes yra garbinama didžiojoje Suvos maldykloje (jap. 諏訪大社, Suwa-taisha), kuri yra Nagano prefektūroje. Istoriškai Takeminakata yra garbinamas kaip vėjo, vandens ir žemės ūkio dievas, bet taip pat ir kaip medžioklės ir karo dievas. Takeminakata taip pat buvo laikytas kaip kadaise maldyklose tarnavusių šventikų protėvis. Ryškiausias ir geriausiai žinomas klanas, kuris save laikė Takeminakata palikuonimis yra Suvos klanas (jap. 諏訪氏, Suwa-shi) Istorija ir kilmė Žodžio „Takeminakata“ tiksli etimologija yra nežinoma, tačiau yra bandymų šį žodį iššifruoti. Mokslininkas ir filosofas Motooris Norinaga (jap. 本居宣長, Mootori Norinaga) gyvenęs Edo laikotarpiu, Takeminakata dievybės vardą suskirstė dalimis: take (建) ir mi (御) priskyrė pagarbiam kreipiniui, o kata (方)...
Daugiau
Šuo žmogaus veidu
Šuo žmogaus veidu, arba Džinmenkenas (jap. 人面犬, Jinmenken, Jinmen inu), – tai mitologinė japonų būtybė, atsiradusi Edo laikotarpiu (1603–1868). Ši būtybė pasižymi tuo, kad turi šuns kūną ir žmogaus galvą, moka kalbėti. Šuo žmogaus veidu prilyginamas blogam ženklui ir laikomas kaltu dėl visokiausių atsitikimų ir nelaimių. Elgsena Pasak legendos, šuo žmogaus veidu pasirodo tik naktimis ir klajoja po miestą arba tūno tamsiuose skersgatviuose. Sutikusi žmogų, pirmiausia būtybė pavargusiu balsu liepia palikti jį ramybėje. Nors jis nekelia jokio pavojaus, tačiau mėgsta krėsti išdaigas, yra įžūlus ir nepripažįsta žmogiško bendravimo. Bandant užmegzti bet kokį ryšį, ši būtybė tik įžeidžia ar žmogui pasako ką nors negražaus ir galiausiai pabėga. Bėgti gali labai greitai, netgi greičiau už važiuojantį automobilį. Ankstyvieji pasirodymai Edo periodu apie šunį žmogaus galva buvo žinoma tik tiek, kad šį paslaptingą padarą vietiniai išvysdavo beveik kiekvieną naktį, todėl išaugo noras...
Daugiau
Secubunas
Secubunas (jap. 節分, Setsubun) – tai Japonijoje vykstanti šventė, skirta sutikti naują pavasario sezoną. Šventė vyksta tarp vasario 2 d. ir 4 d., ir yra švenčiama kaip vienas iš pavasario festivalio (jap. 春祭り harumatsuri) dalių. Kilmė ir istorija Secubuno atsiradimas siejamas su VIII a. iš Kinijos į Japoniją atvežta tsuina (追儺) tradicija. Tai yra ceremonija, skirta piktųjų dvasių išvarymui prieš sutinkant pavasario sezoną. Per pačią ceremoniją yra atliekamas šokis bandant atsikratyti piktųjų dvasių, o atlikėjai turi dėvėti ypatingas kaukes čido (jap. 治道 chidou), kad įbaugintų dvasias ir jas išvytų. Iš pradžių šeimos praktikavo ritualą savo namuose, bet einant laikui šį tradicija buvo išplėtota ir atliekama įvairiose šventyklose. Paskirtis Šventės paskirtis yra tokia kad per ją yra atsisveikinamą su prabėgančia žiema, taip pat bandant išvaryti visas patirtas nesėkmes per praėjusius metus, bandant sutikti ateinantį šiltąjį metų laiką su laime ir sėkme. Kultūrine prasme tai...
Daugiau
Jakša
Jakša – tai yra budistinė dievybė, Japonijoje žinoma kaip yasha (jap. 夜叉). Moteriškosios lyties jakšos buvo vadinimos jakši (jap. ヤクシニー yakushinī). Jakšos gyvendavo miškuose, upėse bei kalnuose. Kilmė Jakša yra kilęs iš indų mitologijos. Iš pradžių jie buvo geranoriškos gamtos dvasios ir medžių bei žemės prižiūrėtojai. Budizme jie buvo suprantami kaip piktosios, į vaiduoklius panašios dvasios, kurios grobdavo keliautojus, bet vėliau, išgirdusios Budos pamokslus, atsisakė savo nedorybių. Budistinė jakšos versija yra labai panaši į kitą induistų dvasių klasę: rakšasus (jap. 羅刹, rasetsu) – demonus, mintančius žmonėmis. Kai budizmas buvo atvežtas į Kiniją, jis susimaišė su kinų liaudies religija ir astrologija, o jakša dar labiau nutolo nuo savo induizmo kilmės. Kai budizmas buvo atgabentas į Japoniją iš Kinijos, kartu su juo buvo atnešta ir kiniška jakšos interpretacija. Japonijoje jakša dažnai buvo laikoma budistine vietinių piktųjų dvasių, tokių kaip amanodžiaku (jap. 天邪鬼 amanojaku)...
Daugiau
Suidžinas
Suidžinas (jap. 水神, Suijin) yra šintoizmo vandens dievybė japonų mitologijoje. Jis susijęs su daugybe dangiškųjų ir žemiškųjų vandens šintoizmo dieviškumo apraiškų. Tačiau tai taip pat reiškia daugybę mitologinių ir magiškų būtybių, randamų ežeruose, tvenkiniuose, šaltiniuose ir šuliniuose, įskaitant gyvates (žalčius ir drakonus), ungurius, žuvis, vėžlius ir mėsą mintančią kappa. Šių smulkesnių vandens būtybių nereikėtų painioti su geranorišku Suidžinu, dar žinomu kaip Mizu no Kamisama (水の神様, liet. Vandens dievas), žvejų globėju ir vaisingumo, motinystės ir lengvo gimdymo globėju. Ši šintoizmo dievybė plačiai garbinama vandens dievams skirtose suitengū maldyklose (水天宮 suitengū) visoje Japonijoje, o kaimuose dažnai galima rasti jai skirtų akmens votų. Suitengū maldykla Kurume mieste (久留米) Fukuokos prefektūroje yra pagrindinė visų suitengū maldyklų Japonijoje maldykla. Ją ypač garsina besimeldžiantys už saugų ir lengvą gimdymą. Vandens dievai yra garbinami maldyklose, daro įtaką Japonijos kultūrai. Suidžinas taip pat žinomas kaip vandens dievas, Suiten...
Daugiau
Undinė (japonų mitologija)
Undinė (jap. 人魚, ningyo) japonų folklore yra vandens mitologinė būtybė jokajus (jap. 妖怪, yokai). Manona, jog žmogus suvalgęs gardų undinės kūną tampa nemirtingas, dėl to undinė yra populiarus liaudies pasakų elementas. Išvaizda Vakaruose undinės yra vaizduojamos kaip patrauklios būtybės, kurios dainuodamos kerinčią melodiją, jūreivius vilioja šokti į jūra ir mirti, tačiau tradicinė japonų undinė yra bauginantis žvėris su tyliu balsu. Japonų mitologijoje undinė neturi lyties, tai yra padaras su moters galva ir žuvies kūnu. Undinių stebėjimas yra užfiksuotas ankstyviausios rašytinės Japonijos istorijoje. Pirmieji pastebėjimai užfiksuoti Nihon Shoki, vienoje iš seniausių klasikinės Japonijos istorijos knygų. Upėje sugautas padaras nebuvo nei žuvis, nei žmogus (Nihon Shoki, 619). Šie padarai yra panašūs į deformuotas žuvis su ilgais pirštais ir nagais, mažais dantim. Jų dydžiai yra labai skirtingi, vienos undinės yra tokio pat dydžio kaip žmogaus kūdikis, kitos savo dydžiu primena didžiuosius banginius. Istorija ...
Daugiau
Korpokkurai
Korpokkurai (jap. コロポックル, korupokkuru) yra ainų (jap. アイヌ, Ainu) etnoso mitologijos mitinė tautelė. Korpokkurai vaizduojami kaip maži žmogeliukai, gyvenantys augalo japoninio šaukščio laukuose. Jų išvaizda beveik nieko nesiskiria nuo žmogiškosios, tačiau jie išsiskiria savo mažu ūgiu. Juos vaizduojančiose iliustracijose drabužius dažniausiai puošia tautiniai ainų raštai. Korpokkurai yra priskiriami prie kamui (ainų kalba taip vadinamos dvasios ir dievybės). Pagal ainų mitologiją jie yra klasifikuojami kaip gamtos dievybės, tačiau bendrai priklauso Japonijos tautosakai ir yra priskiriami prie jokajų (jap. 妖怪, Yōkai). Pavadinimo kilmė Šios mitinės tautelės pavadinimas yra sudarytas iš keleto ainų kalbos žodžių: „kor/koro“ , reiškiančio japoninio šaukščio augalą, „pok“ (po) ir „kur/kuru“ (žmogus). Šiuos komponentus sudėjus kartu išeina: „Žmogus po japoninio šaukščio augalu“, kas tiksliai apibūdina korpokkurus. Santykiai tarp Ainų ir Korpokkurų Pasak legendos, korpokkurai buvo pirmi Hokaido salų (jap. 北海道, Hokkaido) teritorijos gyventojai prieš pasirodant ainams (Shigeru, 2004,...
Daugiau
Ubumė
Ubumė (jap. 産女, ubume, liet. „gimdanti moteris“ ) – Japonijos mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, yōkai). Ubumės vardo reikšmė yra siejama su aplinkybėmis, kurių metu ji mirė. Standartinių šiam jokajui naudojamų kandži reikšmės yra 産 (jap. u) – „(pa)gimdyti“, ir 女 (jap. onna, me) – „moteris“ (Prostak, 2018). Japonų dailininkas, poetas ir folkloristas Torijama Sekienas ( jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien) būtybei naudoja kitokį, su ubume tarimu nesusijusį kandži junginį, turintį sąsajų su mitiniu Kinijos paukščiu guhuoniao, japoniškai vadinamu kokakučio (jap. 姑獲鳥, kokakuchō). Atsižvelgiant į kiekvieną simbolį, lietuviška šios būtybės vardo reikšmė skambėtų kaip „paukštis paieškoje tapti surogatine motina“ (Foster, 2015). Šis mitinis kinų paukštis ir japoniškoji ubumė turi tam tikrų panašumų, lėmusių Sekieno pasirinkimą. 1686-ųjų „Šimto senų ir naujų šiurpių pasakojimų analizėje“ (jap. 古今百物語評判, Kokon Hyakumonogatari Hyōban) pateikiamas paaiškinimas: „Kinijoje <…> šis paukštis yra viena iš piktųjų dievybių. Kai ji užsideda plunksnas,...
Daugiau
Šiunobonas
Šiunobonas (朱の盆 arba 首番, shunobon) – japonų mitologijos pabaisa, kuri savo baisia išvaizda gąsdina žmones. Ši būtybė dažniausiai vaizduojama žmogiškos išvaizdos su didžiule galva ir raudona kūno spalva. Sakoma, kad sutikus šią būtybę, pabaisa pavogs žmogaus sielą. Kilmė Ši būtybė vaizduojama 1742 m. Edo laikotarpio vaiduoklių istorijų rinkinyje „Senoji arbatos istorija“ (老媼茶話, Rōōsawa) bei 1677 m. „Šimtas įvairių šalių istorijų“ (諸国百物語, Shokoku hyaku monogatari), kuriame pabaisa minima originaliai kaip „šiunobanas“ (Legendary monsters and gods of the world, 2021). Nors iš pradžių pabaisos buvo vadinamos „šiunobanais“, japonų tradicinės mitologijos ekspertas ir mangų kūrėjas Midzuki Šigeru pavaizdavo juos savo 1985 m. išleistame darbe „GeGeGe no Kitarō“ (ゲゲゲの鬼太郎), kur šie buvo pervadinti „šiunobono“ vardu. Dėl pripažintos M. Šigeru kūrybos populiarumo „šiunobonas“ išplito ir tapo dažnai vartojamas terminas apibūdinti šias šiurpias mitologijos pabaisas. Šiunobono pavadinimas buvo suteiktas dėl jų didelės ir plačios galvos...
Daugiau
Džuničiras Tanizakis
Džuničiras Tanizakis (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun’ichirō) gimė 1886 m. liepos 24 d., mirė 1965 m. liepos 30 d. Buvo žymus šiuolaikinės japonų literatūros rašytojas. Tanizakis daugelyje savo romanų, apsakymų nagrinėjo tokias temas kaip japonų tradicijų laikymasis ir vyrų susižavėjimas dominuojančiomis moterimis. Taip pat jis dažnai rašė apie maniakišką meilę, destruktyvias seksualumo jėgas ir dvejopą moters, kaip deivės ir demono prigimtį. Nuo savo debiuto 1910 m. iki mirties Tanizakis neprarado populiarumo. Biografija Tanizakis gimė Nihonbašio rajone (日本橋, Nihonbashi), Tokijo centre, čia jis ir praleido savo vaikystę. Tanizakis turėjo tris jaunesnius brolius ir tris jaunesnes seses. 1989 m. jo tėvo spaustuvė buvo parduota dėl verslo nuosmukio, tačiau po metų jo tėvas pradėjo užsiimti ryžių prekyba. 1892 m. Džuničiro Tanizakis pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Šioje mokykloje mokytoja pripažino jo talentą ir padėjo jam tyrinėti Japonijos ir Kinijos klasikas, suteikė žinių apie tradicijas ir...
Daugiau
