Secubunas
Secubunas (jap. 節分, Setsubun) – tai Japonijoje vykstanti šventė, skirta sutikti naują pavasario sezoną. Šventė vyksta tarp vasario 2 d. ir 4 d., ir yra švenčiama kaip vienas iš pavasario festivalio (jap. 春祭り harumatsuri) dalių. Kilmė ir istorija Secubuno atsiradimas siejamas su VIII a. iš Kinijos į Japoniją atvežta tsuina (追儺) tradicija. Tai yra ceremonija, skirta piktųjų dvasių išvarymui prieš sutinkant pavasario sezoną. Per pačią ceremoniją yra atliekamas šokis bandant atsikratyti piktųjų dvasių, o atlikėjai turi dėvėti ypatingas kaukes čido (jap. 治道 chidou), kad įbaugintų dvasias ir jas išvytų. Iš pradžių šeimos praktikavo ritualą savo namuose, bet einant laikui šį tradicija buvo išplėtota ir atliekama įvairiose šventyklose. Paskirtis Šventės paskirtis yra tokia kad per ją yra atsisveikinamą su prabėgančia žiema, taip pat bandant išvaryti visas patirtas nesėkmes per praėjusius metus, bandant sutikti ateinantį šiltąjį metų laiką su laime ir sėkme. Kultūrine prasme tai...
Daugiau
Jakša
Jakša – tai yra budistinė dievybė, Japonijoje žinoma kaip yasha (jap. 夜叉). Moteriškosios lyties jakšos buvo vadinimos jakši (jap. ヤクシニー yakushinī). Jakšos gyvendavo miškuose, upėse bei kalnuose. Kilmė Jakša yra kilęs iš indų mitologijos. Iš pradžių jie buvo geranoriškos gamtos dvasios ir medžių bei žemės prižiūrėtojai. Budizme jie buvo suprantami kaip piktosios, į vaiduoklius panašios dvasios, kurios grobdavo keliautojus, bet vėliau, išgirdusios Budos pamokslus, atsisakė savo nedorybių. Budistinė jakšos versija yra labai panaši į kitą induistų dvasių klasę: rakšasus (jap. 羅刹, rasetsu) – demonus, mintančius žmonėmis. Kai budizmas buvo atvežtas į Kiniją, jis susimaišė su kinų liaudies religija ir astrologija, o jakša dar labiau nutolo nuo savo induizmo kilmės. Kai budizmas buvo atgabentas į Japoniją iš Kinijos, kartu su juo buvo atnešta ir kiniška jakšos interpretacija. Japonijoje jakša dažnai buvo laikoma budistine vietinių piktųjų dvasių, tokių kaip amanodžiaku (jap. 天邪鬼 amanojaku)...
Daugiau
Suidžinas
Suidžinas (jap. 水神, Suijin) yra šintoizmo vandens dievybė japonų mitologijoje. Jis susijęs su daugybe dangiškųjų ir žemiškųjų vandens šintoizmo dieviškumo apraiškų. Tačiau tai taip pat reiškia daugybę mitologinių ir magiškų būtybių, randamų ežeruose, tvenkiniuose, šaltiniuose ir šuliniuose, įskaitant gyvates (žalčius ir drakonus), ungurius, žuvis, vėžlius ir mėsą mintančią kappa. Šių smulkesnių vandens būtybių nereikėtų painioti su geranorišku Suidžinu, dar žinomu kaip Mizu no Kamisama (水の神様, liet. Vandens dievas), žvejų globėju ir vaisingumo, motinystės ir lengvo gimdymo globėju. Ši šintoizmo dievybė plačiai garbinama vandens dievams skirtose suitengū maldyklose (水天宮 suitengū) visoje Japonijoje, o kaimuose dažnai galima rasti jai skirtų akmens votų. Suitengū maldykla Kurume mieste (久留米) Fukuokos prefektūroje yra pagrindinė visų suitengū maldyklų Japonijoje maldykla. Ją ypač garsina besimeldžiantys už saugų ir lengvą gimdymą. Vandens dievai yra garbinami maldyklose, daro įtaką Japonijos kultūrai. Suidžinas taip pat žinomas kaip vandens dievas, Suiten...
Daugiau
Undinė (japonų mitologija)
Undinė (jap. 人魚, ningyo) japonų folklore yra vandens mitologinė būtybė jokajus (jap. 妖怪, yokai). Manona, jog žmogus suvalgęs gardų undinės kūną tampa nemirtingas, dėl to undinė yra populiarus liaudies pasakų elementas. Išvaizda Vakaruose undinės yra vaizduojamos kaip patrauklios būtybės, kurios dainuodamos kerinčią melodiją, jūreivius vilioja šokti į jūra ir mirti, tačiau tradicinė japonų undinė yra bauginantis žvėris su tyliu balsu. Japonų mitologijoje undinė neturi lyties, tai yra padaras su moters galva ir žuvies kūnu. Undinių stebėjimas yra užfiksuotas ankstyviausios rašytinės Japonijos istorijoje. Pirmieji pastebėjimai užfiksuoti Nihon Shoki, vienoje iš seniausių klasikinės Japonijos istorijos knygų. Upėje sugautas padaras nebuvo nei žuvis, nei žmogus (Nihon Shoki, 619). Šie padarai yra panašūs į deformuotas žuvis su ilgais pirštais ir nagais, mažais dantim. Jų dydžiai yra labai skirtingi, vienos undinės yra tokio pat dydžio kaip žmogaus kūdikis, kitos savo dydžiu primena didžiuosius banginius. Istorija ...
Daugiau
Korpokkurai
Korpokkurai (jap. コロポックル, korupokkuru) yra ainų (jap. アイヌ, Ainu) etnoso mitologijos mitinė tautelė. Korpokkurai vaizduojami kaip maži žmogeliukai, gyvenantys augalo japoninio šaukščio laukuose. Jų išvaizda beveik nieko nesiskiria nuo žmogiškosios, tačiau jie išsiskiria savo mažu ūgiu. Juos vaizduojančiose iliustracijose drabužius dažniausiai puošia tautiniai ainų raštai. Korpokkurai yra priskiriami prie kamui (ainų kalba taip vadinamos dvasios ir dievybės). Pagal ainų mitologiją jie yra klasifikuojami kaip gamtos dievybės, tačiau bendrai priklauso Japonijos tautosakai ir yra priskiriami prie jokajų (jap. 妖怪, Yōkai). Pavadinimo kilmė Šios mitinės tautelės pavadinimas yra sudarytas iš keleto ainų kalbos žodžių: „kor/koro“ , reiškiančio japoninio šaukščio augalą, „pok“ (po) ir „kur/kuru“ (žmogus). Šiuos komponentus sudėjus kartu išeina: „Žmogus po japoninio šaukščio augalu“, kas tiksliai apibūdina korpokkurus. Santykiai tarp Ainų ir Korpokkurų Pasak legendos, korpokkurai buvo pirmi Hokaido salų (jap. 北海道, Hokkaido) teritorijos gyventojai prieš pasirodant ainams (Shigeru, 2004,...
Daugiau
Ubumė
Ubumė (jap. 産女, ubume, liet. „gimdanti moteris“ ) – Japonijos mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, yōkai). Ubumės vardo reikšmė yra siejama su aplinkybėmis, kurių metu ji mirė. Standartinių šiam jokajui naudojamų kandži reikšmės yra 産 (jap. u) – „(pa)gimdyti“, ir 女 (jap. onna, me) – „moteris“ (Prostak, 2018). Japonų dailininkas, poetas ir folkloristas Torijama Sekienas ( jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien) būtybei naudoja kitokį, su ubume tarimu nesusijusį kandži junginį, turintį sąsajų su mitiniu Kinijos paukščiu guhuoniao, japoniškai vadinamu kokakučio (jap. 姑獲鳥, kokakuchō). Atsižvelgiant į kiekvieną simbolį, lietuviška šios būtybės vardo reikšmė skambėtų kaip „paukštis paieškoje tapti surogatine motina“ (Foster, 2015). Šis mitinis kinų paukštis ir japoniškoji ubumė turi tam tikrų panašumų, lėmusių Sekieno pasirinkimą. 1686-ųjų „Šimto senų ir naujų šiurpių pasakojimų analizėje“ (jap. 古今百物語評判, Kokon Hyakumonogatari Hyōban) pateikiamas paaiškinimas: „Kinijoje <…> šis paukštis yra viena iš piktųjų dievybių. Kai ji užsideda plunksnas,...
Daugiau
Šiunobonas
Šiunobonas (朱の盆 arba 首番, shunobon) – japonų mitologijos pabaisa, kuri savo baisia išvaizda gąsdina žmones. Ši būtybė dažniausiai vaizduojama žmogiškos išvaizdos su didžiule galva ir raudona kūno spalva. Sakoma, kad sutikus šią būtybę, pabaisa pavogs žmogaus sielą. Kilmė Ši būtybė vaizduojama 1742 m. Edo laikotarpio vaiduoklių istorijų rinkinyje „Senoji arbatos istorija“ (老媼茶話, Rōōsawa) bei 1677 m. „Šimtas įvairių šalių istorijų“ (諸国百物語, Shokoku hyaku monogatari), kuriame pabaisa minima originaliai kaip „šiunobanas“ (Legendary monsters and gods of the world, 2021). Nors iš pradžių pabaisos buvo vadinamos „šiunobanais“, japonų tradicinės mitologijos ekspertas ir mangų kūrėjas Midzuki Šigeru pavaizdavo juos savo 1985 m. išleistame darbe „GeGeGe no Kitarō“ (ゲゲゲの鬼太郎), kur šie buvo pervadinti „šiunobono“ vardu. Dėl pripažintos M. Šigeru kūrybos populiarumo „šiunobonas“ išplito ir tapo dažnai vartojamas terminas apibūdinti šias šiurpias mitologijos pabaisas. Šiunobono pavadinimas buvo suteiktas dėl jų didelės ir plačios galvos...
Daugiau
Džuničiras Tanizakis
Džuničiras Tanizakis (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun’ichirō) gimė 1886 m. liepos 24 d., mirė 1965 m. liepos 30 d. Buvo žymus šiuolaikinės japonų literatūros rašytojas. Tanizakis daugelyje savo romanų, apsakymų nagrinėjo tokias temas kaip japonų tradicijų laikymasis ir vyrų susižavėjimas dominuojančiomis moterimis. Taip pat jis dažnai rašė apie maniakišką meilę, destruktyvias seksualumo jėgas ir dvejopą moters, kaip deivės ir demono prigimtį. Nuo savo debiuto 1910 m. iki mirties Tanizakis neprarado populiarumo. Biografija Tanizakis gimė Nihonbašio rajone (日本橋, Nihonbashi), Tokijo centre, čia jis ir praleido savo vaikystę. Tanizakis turėjo tris jaunesnius brolius ir tris jaunesnes seses. 1989 m. jo tėvo spaustuvė buvo parduota dėl verslo nuosmukio, tačiau po metų jo tėvas pradėjo užsiimti ryžių prekyba. 1892 m. Džuničiro Tanizakis pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Šioje mokykloje mokytoja pripažino jo talentą ir padėjo jam tyrinėti Japonijos ir Kinijos klasikas, suteikė žinių apie tradicijas ir...
Daugiau
Akira Kurosava
Akira Kurosava (jap. 黒澤 明, Kurosawa Akira) – japonų kino režisierius, scenaristas ir filmų prodiuseris. Jis gimė 1910 m. kovo 23 d. Tokijuje ir mirė 1998 m. rugsėjo 6 d. Kamakuroje (鎌倉市, Kamakura-shi). Kurosava yra laikomas vienu įtakingiausių kino režisierių visame pasaulyje. Per 57-erius darbo metus kino industrijoje sukūrė bemaž tris dešimtis filmų. Tokie jo filmai kaip „Gyventi“ (1952 m.), „Septyni samurajai“ (1954 m.), „Asmens sargybinis“ (1961 m.), „Kario šešėlis“ (1980 m.), „Ranas“ (1985 m.) sulaukė daugybės apdovanojimų ir tarptautinio pripažinimo. Biografija Akira Kurosava gimė Tokijuje, augo pasiturinčioje šeimoje, jo tėvas, Isamu Kurosava (1864–1948), priklausė įtakingai samurajų (jap. 侍, samurai) šeimai, o motina, Šima Kurosava (1870–1952), buvo iš Osakos kilusio pirklio dukra (Galbraith 2002). Nepaisant visuomenės nuotaikų tuometinėje Japonijoje, Kurosavos tėvas palankiai žiūrėjo į Vakarų kultūrą ir teigė, jog teatras ir kinematografija turi didelį poveikį ugdant asmenį, todėl skatino savo vaikus žiūrėti filmus....
Daugiau
Jukičis Fukudzava
Jukičis Fukudzava (jap. 諭吉福澤, Yukichi Fukuzawa) (1835 m. sausio 10 d. – 1901 m. vasario 3 d.) – autorius, rašytojas, mokytojas, vertėjas, žurnalistas, Keijo universiteto (jap. 慶應, Keio) įkūrėjas. Jis buvo vienas iš didžiausią įtaką dariusių žmonių Meidži restauracijos (jap. 明治維新, Meiji ishin) periode 1868 m. po to, kai buvo nuverstas Tokugavos šiogūnatas (jap. 徳川幕府, Tokugawa bakufu). Tuo laikotarpiu Fukudzava tapo judėjimo lyderiu siekiančiu pristatyti ir įvesti vakarietiškas idėjas Japonijoje, nes manė, kad šios vakarietiškos idėjos yra būtinos Japonijai, kad ji galėtų tobulėti ir tapti moderni valstybė (Nirala, Pletcher, Sinha, Tikkaken, 2007). Ankstyvasis gyvenimas Fukudzava Jukičis gimė 1835 m., Kiūšiū (jap. 九州, Kyushu) salos šiaurėje. Jis buvo jaunesnysis sūnus nuskurdusio samurajaus (jap. 武士, bushi; 侍, samurai) šeimoje. Jaunystėje Fukudzava įgijo konfucionizmo idėjomis pagrįstą išsilavinimą Nakane (jap. 中野市, Nakano-shi), bet kadangi ten nebuvo daug galimybių tobulėti, Fukudzava 1854 m. nukeliavo į Nagasaki (jap. 長崎市,...
Daugiau
