Seksualinės mažumos Japonijoje
Seksualinė mažuma – grupė asmenų, kurių lytinės pažiūros, tapatybė bei praktikos skiriasi nuo aplinkinių daugumos. Yra išskiriamos 3 seksualinės mažumos: homoseksualai (gėjai, lesbietės), biseksualai, transseksualai. Homoseksualizmas – lytinis potraukis prie tos pačios lyties žmogaus, homoseksualistas – žmogus, kuris praktikuoja homoseksualius santykius (Keinys S., 2012, p. 200). Istorija Tokugavos laikotarpiu (1603–1867 m.) vyrų biseksualumas buvo laikomas normaliu dalyku, tačiau tik ne moterims. Vyrų homoerotizmui buvo skiriama daugiausia dėmesio. Homoerotizmas ir tos pačios lyties seksualūs santykiai egzistavo net ir tarp samurajų (Tokugavos laikotarpiu) – tai garsiai ir skandalingai pavaizdavo režisierius Nagisa Ošina savo 1999 m. filme „Gohatto“ (liet. „Tabu“), kuris tapo kultine klasika tarp šiuolaikinių japonų vyrų, propaguojančių tos pačios lyties santykius. Išskyrus trumpą laikotarpį ankstyvajame Meidži, Japonijos teisinė sistema niekada nelaikė nusikaltimu tos pačios lyties seksualinės partnerystės (Buckley, 2002–2009, p. 165). Japonų požiūris į seksualines mažumas Dabar Japonijos populiariojoje kultūroje...
Daugiau
Aukštojo mokslo institucijos Japonijoje
Aukštoji mokykla – tai mokslo ir tyrimų įstaiga, ugdanti aukštojo mokslo specialistus ir vykdanti tyrimus. Aukštųjų mokyklų tipai Japonijoje Japonijoje egzistuoja penkių tipų aukštojo mokslo institucijos. UNIVERSITETAI (suteikiantys bakalauro laipsnį): nacionaliniai (įkurti Japonijos vyriausybės, esantys visose prefektūrose; jų mokslinių tyrimų centrai vaidina svarbų vaidmenį; 2004 m. buvo reorganizuoti į korporacijas, siekiant tobulinti kiekvieno nacionalinio universiteto savarankiškumą ir autonomiją, gerinant mokslinių tyrimų veiklą), viešieji (įkurti viešųjų universitetų korporacijų; atlieka svarbią funkciją vietinių gyventojų švietimui, traktuojami kaip intelektualiniai ir kultūriniai centrai vietos bendruomenei) ir privatūs (įkurti švietimo korporacijų; sudaro 80% visų universitetų, juose mokosi 80% visų studentų; kiekvienas išsiskiria savo unikalia švietimo sistema ir inicijuoja ugdyti dvasinį palikimą; daug prisidėjo prie Japonijos aukštojo mokslo plėtros). Standartinė mokymosi trukmė 4 metai, išskyrus medicinos, odontologijos ir veterinarijos katedrų studentus, jų bakalauro studijos trunka 6 metus. 2011 m. duomenimis, Japonijoje buvo 1200 universitetų ir daugiau nei 3,22 mln. studentų. UNIVERSITETAI...
Daugiau
Karatė
Karatė (空手 karate) yra savigynos sporto šaka, viena iš „tuščių rankų“ kovos menų rūšių, besiremianti priešininko blokavimu ir atakavimu. Karatė neturi olimpinės sporto šakos statuso, tačiau organizuojami įvairių lygmenų čempionatai (Levinson, Christensen, 1999, p. 213). Istorija Šiuolaikinės karatė smogimo ir spardymo metodai kilę iš tradicinių kovų sistemų – Okinava-te. Okinava-te buvo plėtojama Okinavoje ankstyvajame XVII a. Moderniąją karatė išrado Gičinas Funakošis (船越 義珍 Gichin Funakoshi) (1868–1957 m.). 1906 m. jis gastroliavo Okinavoje, pristatydamas publikai pirmuosiuos Okinava-te pasirodymus. Japonų armija pastebėjo akivaizdžią kovotojų jėgą ir stiprumą. Vėliau šiek tiek patobulinta technika įtraukta į fizinio ugdymo programą Okinavoje. Per šiuos metus Okinava-te tapo žinoma kaip karatė-džiutsu (空手術 karate-jutsu). 1916 m. Funakošis pristatė karatė-džiutsu japonų publikai. Bet tik po jo 1922 m. karatė demonstracijos pirmojoje nacionalinėje Japonijos atletikos parodoje Tokijuje Funakošis pakeitė mirtinas Okinava-te kovos technikas į mažiau pavojingą karatė-do (空手道 karate-dō) kovos formą. Jis pasiliko Japonijoje...
Daugiau
Minka
Terminas minka arba kominka (民家, 古民家) pažodžiui išvertus reiškia „žmonių namus“ arba „senus žmonių namus“. Terminas kilęs iš Kinijos ir pirmą kartą japonų dokumentuose paminėtas XII a. viduryje (Parent 2003). Terminas minka skirtas įvardinti senus vietinius japonų namus, suprojektuotus pagal tradicinį japonų architektūros stilių ir varijuojančius nuo kaimo seniūno, turtingų pirklių namų iki skurdžiausių ūkininkų pirkių. Šie namai taip pat apėmė ir žemesnio sluoksnio karių (ne samurajų) bei šintoistų šventikų būstus ir visus namus, nepriklausančius aukščiausiajam socialiniam sluoksniui iki šiuolaikinės Japonijos (Nishi, Hozumi 1996, p. 82). Tipologija Minka stiliaus namai pagal atliekamas funkcijas skirstomi į kaimo pastatus, ūkininkų namus (農家 nōka), žvejų būstus (漁家 ryōke), kalnų buveines (山家 sanka) ir miesto namus (町家 machiya). Seniausi iš minkanamų yra vadinami kominka. Vis dėlto, nėra aiškių gairių, kurios nurodytų, kurie iš pastatų yra ko (古), tačiau statiniai iki Antrojo pasaulinio karo...
Daugiau
Dzainiči
Terminas dzainiči (在日; 在日外国人 Zainichi gaikokujin) reiškia „nuolatos gyvenantis (užsienietis)“, šis terminas buvo pradėtas vartoti po Antrojo pasaulinio karo (Lie 2008, p. 12), kai išryškėjo ir pats reiškinys. Dzainiči terminas yra skirtas apibūdinti tik korėjiečiams, gyvenantiems Japonijoje – tiek siejantiems save su Pietų (在日韓国人 Zainichi kankokujin), tiek Šiaurės (在日朝鮮人 Zainichi chōsenjin) Korėja. Bendriausiu atveju terminas dzainiči apibūdina korėjiečių tautybės žmones, nuolatos gyvenančius Japonijoje, tačiau neturinčius šios šalies pilietybės. Šis veiksnys neleidžia dzainiči turėti tam tikrų pilietinių, socialinių, politinių teisių, ir tai yra viena priežasčių, kodėl dzainiči yra iš dalies izoliuota tautiniu pagrindu egzistuojanti bendruomenė. Istorija Korėjiečių tautybės žmonės Japonijos salyne gyveno dar prieš susikuriant Pietų ir Šiaurės Korėjoms 1948 m. Kai 1910 m. Japonija aneksavo Korėjos karalystę, iš žemyno prasidėjo darbininkų bei studentų migracija. Kai kurie mokslininkai siūlo migraciją dalyti į dvi dalis: 1) savanoriška migracija 1910–1937 ir 2) priverstinė migracija 1937–1945 (Lee 2000,...
Daugiau
