Aikido
Aikido (jap. 合気道, „harmoningas dvasios kelias“) – tai vienas iš japonų savigynos / kovos menų (武道 budō) . Aikido, kaip ir kiti japonų kovos menai, siekia technikos, kūno ir proto suvienijimo. Aikido stengiasi sujungti techniką su dangaus ir žemės dvasia ir taip sukurti „kelią“ treniruoti kūną ir protą, besąlygiškai mylėti viską, kas yra aplinkui. „Ai-ki“ – „meilė“ (harmonija su ki) siekia numalšinti žmogaus ego ir kitus būdingus nenuoširdumo bruožus, palikti vietos susitaikyti su savimi ir tobulinti save. Ši technika reikalauja disciplinos ir padeda žmogui susisiekti su „dangaus įstatymais“. Pirminis tikslas yra ne demonstruoti tobulą techniką, bet išugdyti savo charakterį ir žmogiškumą pagal natūralius visatos įstatymus. Daug metų griežtai treniruodamasis, aikido specialistas išsiugdo vidinę stiprybę ir energiją, kuri išreiškiama švelniai per elgesį ir techniką. Ši koncepcija matoma savituose aikido judesiuose, kurie yra tobulai centralizuoti, teka ir cirkuliuoja judant. Kintantis judėjimas, matomas aikido,...
Daugiau
Ukijo-e
Ukijo-e (浮世絵) yra japoniškos medžio graviūros, žinomos Japonijoje nuo IX a. Žodis ukiyo paimtas iš budistų terminologijos. Iki XVI a. jis reiškė „paniekintą, suvargusį pasaulį“. Vėliau, Edo periode (nuo XVII a.), šis žodis vartotas norint išreikšti sąvokas „madingas, šiuolaikinis, kupinas malonumo“. E reiškia tiesiog „dailės kūrinį“. Dabar ukiyo-e suprantami kaip „kasdienio gyvenimo“ arba „nepastovaus pasaulio“ vaizdai (Takahashi 1983, p. 9). Priešistorė Japonijoje medžio graviūros buvo žinomos nuo IX a., kai vienuoliai naudojo jas budistiniams tekstams iliustruoti, tačiau medžio graviūros suklestėjo tik XVII–XIX a., kai tapo atskira meno šaka (Sidaravičius 1977, p. 5). XVII a. po ilgai trukusių pilietinių karų Japonijoje, valdžia atiteko šiogūnams iš Tokugavų klano. Japonijoje gyvenimas tapo uždaras: bet kokia išvyka iš šalies ar santykiai su užsieniu buvo draudžiami, beveik visiškai išnyko Kinijos kultūros įtaka, daugelį šimtmečių intensyviai veikusi Japonijos kultūrą. Šiuo laikotarpiu suklestėjo tokie miestai, kaip Edas (dabartinis Tokijas), Kijotas...
Daugiau
Karaokė
Karaokė – dainavimo būdas, kuris išpopuliarėjo Japonijoje aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Dainos yra įrašomos su pilnu akompanimentu, bet be vokalo partijos, ją vėliau sukuria dainuojantys (Keneddy, Bourne 1996). Žodis karaokė yra kilęs iš japonų kalbos kara (空) – tuščias ir ōkesutora (オーケストラ) – orkestras. Tai globalus fenomenas, kuris sėkmingai išpopuliarėjo Pietryčių Azijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Šiaurės Amerikoje, kai kuriose Europos dalyse (Kelly 2001, p. 76). Muzikos žanrai, kuriuos galima dainuoti karaokėje: enka, popmuzika, šokių muzika, rokas, sunkusis metalas, klasikinė, euroamerikietiškoji popmuzika ir rokas, kiniška bei korėjietiška popmuzika (Buckley, 2009, p. 246). Istorija Prieš išsivystant karaokei, buvo įvairių šio reiškinio pirmtakų: Profesionalūs dainininkai koncertinių turų metu ar televizijoje dainavo kartu su iš anksto įrašytu instrumentiniu garso takeliu – fonograma. Muzikos aparatai (jukebox), kuriuose įrašyti populiarūs garso takeliai be vokalo ir turintys funkciją prijungti mikrofoną. Pianinas su iš anksto įrašytais kūriniais, kurių funkcija yra akompanuoti dainuojančiam žmogui...
Daugiau
Mijamotas Musašis
Mijamotas Musašis (宮本武蔵, Miyamoto Musashi, 1584 m. birželio 13 d. – 1645 m.), dar žinomas kaip Šinmenas Takezo ir Mijamotas Bennosukė, buvo garsus japonų samurajus ir klajoklis be mokytojo. Jis pirmasis įvaldė dviejų kardų techniką – Niten Iči-ryū (二天一流, niten ichi ryū) ir ją aprašė savo knygoje „Penkių žiedų knyga“ (五輪の書, Gorin no Sho). Šioje knygoje aprašė ne tik techniką, bet ir kovos strategijas bei savo filosofiją. Kilmė Mijamotas Musašis gimė 1584 m. Mijamoto kaimelyje (dabartiniame Mimasakos (美作市) mieste). Tai buvo nedidelė gyvenvietė Mimasakos provincijoje. Netoli miestelio esantis Kamos šlaitas vedė į vieškelį, jungiantį kelius į Harimą ir Mimasaką. Šis vieškelis buvo seniai naudojamas – iš pradžių gyvūnų, vėliau medžiotojų ir pirklių, o Edo laikotarpiu (江戸時代, Edo jidai, 1603–1868 m.) feodalų, keliaujančių į Edo (dabartinį Tokijo) miestą (Willson, 2004, p. 27). Taip pat tai buvo vienintelis kelias, vedantis iš Mijamoto kaimo. Musašio vardas Mijamotas kilo...
Daugiau
Šintoizmas
Šintoizmas (Shinto) – Japonijos vietinė religija, paremta tikėjimu nematomomis dvasiomis ir galiomis, kurios vadinamos kami (神, „dievas, dievai“). Itin svarbios šventyklos ir įvairūs ritualai, kurie leidžia žmonėms bendrauti su kami. Šintoizmas nėra pasaulio aiškinimo būdas. Japonų religiniai įsitikinimai siekia priešistorinius laikus (BBC, 2011). Japonai apie tokias religijas, kaip indų budizmas, kinų konfucionizmas ir taoizmas, vėliau krikščionybę, sužinojo tik iš užsienio šalių. Visos šios užsienio religijų tradicijos neatpažįstamai pasikeitė dėl sąveikavimo su vietiniu šinto (神道 shintō, pažodžiui – „Dievų kelias“) tikėjimu ir šintoizmo religijos papročiais (Karan 2005, p. 70). Patį šintoizmą gana sunku paaiškinti netgi daugeliui japonų. Iš dalies dėl to, kad pagrindinės religijos vertybės ir elgesio principai buvo susieti su japoniška kultūra kaip dalis tradicijos. Japonai retai atsigręžia į šintoizmą kaip į religiją, kurioje jie sąmoningai dalyvauja. Šintoizmas nėra nuo gimimo įsisavintos tikėjimo taisyklės ar nustatytos religinės pažiūros (Kasulis 2004, p. 1). Religijų susimaišymas Japonijoje egzistuoja...
Daugiau
Sumijė
Terminas sumijė (墨絵) (dar vadinama suibokuga (水墨画; „tušo ir vandens tapyba“) yra kilęs iš japonų kalbos. Tai Kinijoje atsiradusi tapybos tušu technika, kuria iš pradžių užsiimdavo tik zen (kin. 禅 Chan) budizmo vienuoliai. XIV a. ši technika nukeliavo į Japoniją ir paplito kitose Rytų Azijos šalyse, tokiose kaip Korėja ir Vietnamas. Sumijė yra kaligrafijos ir tapybos tušu kombinacija, labai glaudžiai susijusi su filosofija bei religija. Kinų kalboje ši technika vadinama šuimohua (水墨畫), korėjietiškai – sumukhwa (수묵화), o vietnamietiškai – tranh thuỷ mặc (幀水墨). Istorija Iš VIII a. tapybos darbų, esančių Šoso-in imperatoriškojoje meno saugykloje, galima spręsti, kad jau Naros periodo menininkai buvo susipažinę su kiniškosios tapybos pagrindais ir kaligrafiškai ekspresyviomis linijomis, kurios itin atsispindėjo Tangų dinastijos meistro Wu Dao (吴道子 Wu Taotzu) darbuose. Nepaisant to, kad tapybos tušu apraiškų randama net VIII–XIII a. išlikusiuose šaltiniuose, didžiausias susidomėjimas sumijė priskiriamas vėlyvajam Kamakuros (1185–1333 m.) ir ankstyvajam Muromačio (1333–1568 m.) periodams (McDonald, 1984, p....
Daugiau
Seksualinės mažumos Japonijoje
Seksualinė mažuma – grupė asmenų, kurių lytinės pažiūros, tapatybė bei praktikos skiriasi nuo aplinkinių daugumos. Yra išskiriamos 3 seksualinės mažumos: homoseksualai (gėjai, lesbietės), biseksualai, transseksualai. Homoseksualizmas – lytinis potraukis prie tos pačios lyties žmogaus, homoseksualistas – žmogus, kuris praktikuoja homoseksualius santykius (Keinys S., 2012, p. 200). Istorija Tokugavos laikotarpiu (1603–1867 m.) vyrų biseksualumas buvo laikomas normaliu dalyku, tačiau tik ne moterims. Vyrų homoerotizmui buvo skiriama daugiausia dėmesio. Homoerotizmas ir tos pačios lyties seksualūs santykiai egzistavo net ir tarp samurajų (Tokugavos laikotarpiu) – tai garsiai ir skandalingai pavaizdavo režisierius Nagisa Ošina savo 1999 m. filme „Gohatto“ (liet. „Tabu“), kuris tapo kultine klasika tarp šiuolaikinių japonų vyrų, propaguojančių tos pačios lyties santykius. Išskyrus trumpą laikotarpį ankstyvajame Meidži, Japonijos teisinė sistema niekada nelaikė nusikaltimu tos pačios lyties seksualinės partnerystės (Buckley, 2002–2009, p. 165). Japonų požiūris į seksualines mažumas Dabar Japonijos populiariojoje kultūroje...
Daugiau
Aukštojo mokslo institucijos Japonijoje
Aukštoji mokykla – tai mokslo ir tyrimų įstaiga, ugdanti aukštojo mokslo specialistus ir vykdanti tyrimus. Aukštųjų mokyklų tipai Japonijoje Japonijoje egzistuoja penkių tipų aukštojo mokslo institucijos. UNIVERSITETAI (suteikiantys bakalauro laipsnį): nacionaliniai (įkurti Japonijos vyriausybės, esantys visose prefektūrose; jų mokslinių tyrimų centrai vaidina svarbų vaidmenį; 2004 m. buvo reorganizuoti į korporacijas, siekiant tobulinti kiekvieno nacionalinio universiteto savarankiškumą ir autonomiją, gerinant mokslinių tyrimų veiklą), viešieji (įkurti viešųjų universitetų korporacijų; atlieka svarbią funkciją vietinių gyventojų švietimui, traktuojami kaip intelektualiniai ir kultūriniai centrai vietos bendruomenei) ir privatūs (įkurti švietimo korporacijų; sudaro 80% visų universitetų, juose mokosi 80% visų studentų; kiekvienas išsiskiria savo unikalia švietimo sistema ir inicijuoja ugdyti dvasinį palikimą; daug prisidėjo prie Japonijos aukštojo mokslo plėtros). Standartinė mokymosi trukmė 4 metai, išskyrus medicinos, odontologijos ir veterinarijos katedrų studentus, jų bakalauro studijos trunka 6 metus. 2011 m. duomenimis, Japonijoje buvo 1200 universitetų ir daugiau nei 3,22 mln. studentų. UNIVERSITETAI...
Daugiau
Karatė
Karatė (空手 karate) yra savigynos sporto šaka, viena iš „tuščių rankų“ kovos menų rūšių, besiremianti priešininko blokavimu ir atakavimu. Karatė neturi olimpinės sporto šakos statuso, tačiau organizuojami įvairių lygmenų čempionatai (Levinson, Christensen, 1999, p. 213). Istorija Šiuolaikinės karatė smogimo ir spardymo metodai kilę iš tradicinių kovų sistemų – Okinava-te. Okinava-te buvo plėtojama Okinavoje ankstyvajame XVII a. Moderniąją karatė išrado Gičinas Funakošis (船越 義珍 Gichin Funakoshi) (1868–1957 m.). 1906 m. jis gastroliavo Okinavoje, pristatydamas publikai pirmuosiuos Okinava-te pasirodymus. Japonų armija pastebėjo akivaizdžią kovotojų jėgą ir stiprumą. Vėliau šiek tiek patobulinta technika įtraukta į fizinio ugdymo programą Okinavoje. Per šiuos metus Okinava-te tapo žinoma kaip karatė-džiutsu (空手術 karate-jutsu). 1916 m. Funakošis pristatė karatė-džiutsu japonų publikai. Bet tik po jo 1922 m. karatė demonstracijos pirmojoje nacionalinėje Japonijos atletikos parodoje Tokijuje Funakošis pakeitė mirtinas Okinava-te kovos technikas į mažiau pavojingą karatė-do (空手道 karate-dō) kovos formą. Jis pasiliko Japonijoje...
Daugiau
Minka
Terminas minka arba kominka (民家, 古民家) pažodžiui išvertus reiškia „žmonių namus“ arba „senus žmonių namus“. Terminas kilęs iš Kinijos ir pirmą kartą japonų dokumentuose paminėtas XII a. viduryje (Parent 2003). Terminas minka skirtas įvardinti senus vietinius japonų namus, suprojektuotus pagal tradicinį japonų architektūros stilių ir varijuojančius nuo kaimo seniūno, turtingų pirklių namų iki skurdžiausių ūkininkų pirkių. Šie namai taip pat apėmė ir žemesnio sluoksnio karių (ne samurajų) bei šintoistų šventikų būstus ir visus namus, nepriklausančius aukščiausiajam socialiniam sluoksniui iki šiuolaikinės Japonijos (Nishi, Hozumi 1996, p. 82). Tipologija Minka stiliaus namai pagal atliekamas funkcijas skirstomi į kaimo pastatus, ūkininkų namus (農家 nōka), žvejų būstus (漁家 ryōke), kalnų buveines (山家 sanka) ir miesto namus (町家 machiya). Seniausi iš minkanamų yra vadinami kominka. Vis dėlto, nėra aiškių gairių, kurios nurodytų, kurie iš pastatų yra ko (古), tačiau statiniai iki Antrojo pasaulinio karo...
Daugiau
