Noperabo
Noperabo (jap. のっぺらぼう, nopperabō), arba nuperabo (jap. ぬっぺらぼう, nupperabō) – viena iš japonų mitologijoje sutinkamų būtybių, vadinamų jokajais ( jap. 妖怪, yōkai) . Savo išvaizda ši būtybė niekuo nesiskiria nuo paprasto žmogaus, išskyrus tai, jog neturi veido.
Išvaizda ir kilmė
Noperabo pavadinimas kilęs iš dviejų žodžių: noperi ( jap. のっぺり, nopperi), reiškiantį plokščią arba lygų veidą, ir bo (jap. ぼう, bō), reiškiantį vienuolį arba jaunuolį – todėl noperabo literatūroje dažnai pasirodo kaip beveidis vienuolis arba jaunuolis. Pati noperabo kilmė nėra aiški, tačiau turi panašumų su kitu jokajumi – nupepo (jap. ぬっぺぽう, nuppeppō) – kurio vardas taip pat kilęs iš noperi, arba nuperi (jap. ぬっぺり, nupperi), ir yra vaizduojamas kaip vaikščiojantis odos gabalas, kurio raukšlės suformuoja jam veidą, tačiau tokį, kuris nedaro jokios išraiškos (Foster 2015). Dėl to tiek nupeppo, tiek noperabo yra beveidžiai – kitaip sakant, veido išraiškos neturintys jokajai.
Japonų mitologijoje gausu noperabo aprašymų. Tačiau Yoda ir Alt (2013) teigia, kad noperabo ypač didelio populiarumo ir susidomėjimo sulaukė po Lafkadijaus Herno, japonams žinomo kaip Koidzumio Jakumo (jap. 小泉八雲, Koizumi Yakumo), „Kaidan“ (jap. 怪談, Kaidan) knygos pasirodymo. Knygoje aprašomos įvairios siaubo istorijos, susijusios su japonų liaudies mitologijoje sutinkamomis šmėklomis ir jokajais, tarp jų ir noperabo.
Funkcija
Literatūroje noperabo sutinkami atokiose arba prastai apšviestose vietose, dažniausiai tamsiu paros metu. Savo beveidiškumu jie siekia šokiruoti ir išgąsdinti niekuo nenutuokiančius praeivius. Pavyzdžiui, Yuri Q knygoje „Ghost of Japan: Short Stories“, rašo, jog keliu tarp Akasakos (jap. 赤坂, Akasaka) ir Edo (jap. 江戸, Edo) (dabartinio Tokijaus (jap. 東京, Tōkyō)) einantis vyras sutiko verkiančią moterį. Jam pasiūlius savo pagalbą, moteris atsisuko į vyrą, nusivalė veidą, taip atskleisdama, jog yra noperabo. Kitoje istorijoje, kalnų taku ėjęs vyras išgirdo kažkieno kito atkartojamą jo dainavimą (Yoda, H., Alt, M. 2013). Paklausęs, kas ten, jam prieš akis pasirodė noperabo. Išsigandęs, vyras nubėgo į artimiausią kaimelį ir papasakojęs apie įvykį vienai senutei pamatė, jog ši taip pat buvusi noperabo.
Kicune (jap. 妖怪, kitsune), tanukiai (jap. 妖怪, tanuki) ir mudžina (jap. 貉, mujina) žinomi kaip mėgstantys pamėgdžioti noperabo išvaizdą, todėl lieka neaišku, ar pasakojimuose žmonių sutikti noperabo yra tikri, ar tiesiog yra šių jokajų krečiamos išdaigos.
Nopperabo populiariojoje kultūroje
Noperabo yra gana populiarus japoniškoje animacijoje. Jį galima pamatyti tokiose animė (jap. アニメ, anime) serijose kaip „GeGeGe no Kitaro“ (jap. ゲゲゲの鬼太郎, GeGeGe no Kitarō) ar „Inujaša“ (jap. 犬夜叉, Inuyasha).
Galbūt užuomina, o galbūt įkvėpimu noperabo galėjo tapti Ghibli animė studijos „Stebuklingi Čihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ (jap. 千と千尋の神隠し, Sen to Chihiro no Kamikakushi) veikėjo beveidžio, arba kaonaši (jap. カオナシ, kaonashi) atsiradimui. Tiek jo vardas, tiek veido nebuvimas turi sąsajų su noperabo.
Noperabo taip pat vaizduojamas ir kitame Ghibli studijos filme – „Pom Poko: Meškėnų karas“ (jap. 平成狸合戦ぽんぽこ, Heisei Tanuki Gassen Ponpoko). Jame tanukiai, norėdami sustabdyti jų natūralios buveinės griovimą, griebiasi įvairių priemonių, siekdami atbaidyti žmones. Viena iš jų buvo pasiversti į noperabo, taip siekiant juos išgąsdinti.
Literatūros ir šaltinių sąrašas:
- Foster, M. D., Shinonome K. 2015, The Book of Yōkai: Mysterious Creatures of Japanese Folklore, 1st ed., University of California Press, Oakland.
- Meyer, M. „Nopperabō“. Yokai. Rasta: čia [žiūrėta 2019 m. balandžio 27 d.].
- Yoda, H., Alt, M. 2013, Yokai Attack!: The Japanese Monster Survival Guide, Tuttle Publishing. Prieiga per internetą: Google Books čia [žiūrėta 2019 m. balandžio 27 d.].
- Yuri, Q. 2014, Ghost of Japan: Short stories, Lulu Press, Inc. Prieiga per internetą: Google Books čia [žiūrėta 2019 m. balandžio 27 d.].
Redagavo Andrius Bimbiras
