Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Oni

Oni

Oni (鬼, おに) yra vieni žymiausių Japonijos mitologinių būtybių, dažniausia vaizduojami kaip demonai, kurie baudžia nusidėjėlius pragare. Taip pat juos galima sutikti urvuose, kalnuose ir apleistose, atokiose vietovėse. Kadangi oni yra siejami su įvairiomis negandomis, griaustiniu, prakeiksmais ir ligomis, jie yra vieni iš baisiausių jokajų (妖怪 yokai) japonų mitologijoje.

Išvaizda
Oni dažniausia vaizduojami dideli ir baisūs, turintys raudonos ar mėlynos spalvos odą, su ragais ir aštriais dantimis. Vienintelis drabužis, kurį jie dėvi, yra gyvūno (dažniausia liūto) kailis ar oda, dengianti klubus; vienintelis jų ginklas – didelis spygliuotas vėzdas. Kadangi oni yra aukštesni negu žmonės, todėl kai kuriuose šaltiniuose jie vaizduojami kaip milžiniški žmogėdros. Netgi yra sukurtas japoniškas posakis: oni hitokuči (鬼一口 oni hitokuchi, liet. „oni vienas kąsnis“); tai reiškia, kad oni iš karto gali praryti visą žmogų.

Kilmė ir istorija
Nėra vienareikšmiškai aiškios ir visiems priimtinos oni kilmės teorijos, tačiau tikima, kad jos šaknys gali būti susijusios su budizmu, senovės Kinijos ir Japonijos civilizacijomis. Viena iš populiariausių teorijų yra ta, kad „Oni į Japoniją atvyko budizmo plitimo metu. Galima pagrįstai teigti, kad oni tai – siaubingos antgamtinės būtybės, kurios gyvena bedugniame budistų pragare ir baugina nusidėjusius žmones“ (Reider 2010, p. 38). Kinijoje oni įvardyti naudojamas „鬼“ (gui) hieroglifas, kuris kinų kalboje reiškia demoną, vaiduoklį ar protėvio dvasią. Kai kurie japonų tyrinėtojai teigia, kad Japonijoje visados egzistavo oni „antgamtiškos būtybės“ koncepcija: rūsčių dievų ar neigiamas pasekmes turinčių gamtos reiškinių baimė. Be to, manoma, kad piktos pabaisos vaizdavimo pradžia siejama su oni Yomocu-šikomės (黄泉醜女 Yomotsu–Shikomi, liet. „negraži moteris“) vaizdavimu seniausioje japonų kronikoje Kodžiki (古事記 Kojiki) (Reider 2010, p. 30–32).

Prieš atsirandant gana apibrėžtam ir konstruktyviam japoniškų pabaisų skirstymui, terminas oni buvo vartojamas dideliems jokajams, vaiduokliams, rūstiems dievams ar net piktiems žmonėms įvardyti. Šiuo metu oni sąvokos apibrėžimas yra kur kas siauresnis: tai žmogiškos kilmės, vyriškos lyties demonas. Moteriškos lyties demonai įvardijami terminu kidžio (鬼女 Kijo), o gyvūninės kilmės demonai –uši-oni (牛鬼 Ushi-Oni, liet. „demonas jautis“).

Elgsena
Daugumoje legendų ir padavimų oni yra priešiški žmonėms, stengiasi juos apgauti ar pakenkti. Egzistuoja daugybė sakmių ir istorijų, kuriose pasakojama, kaip baisios išvaizdos oni, pasivertęs į dailią merginą, stengiasi suvilioti vaikiną tam, kad galėtų jį praryti. Manoma, kad daug blogo padarę žmonės keliauja į pragarą ir ten tampa dideliais raguotais demonais. Jie yra pasmerkiami tarnauti pragaro valdovui Enma (閻魔 Emma, iš Skr. यम Yama) ir vykdyti baisias bausmes. Oni tapę žmonės praranda žmogiškąsias savybes, jie traiško kaulus, lupa žmonių odą ir dėl to jaučia pasitenkinimą. Yra manoma, kad blogi žmonės, gyvendami žemėje, dar prieš patekdami į pragarą, gali tapti oni; tada jie persikrausto gyventi į nuošalias vietas ir ima bauginti žmones.

Vaidmuo folklore ir mene

Šiandien oni yra svarbus Japonijos folkloro veikėjas. Kai kurių festivalių metu vyrai persirengia oni kostiumais ir veda eiseną, taip siekdami nubaidyti piktas pabaisas. Svarbus oni vaidmuo žiemos pabaigos ir pavasario pradžios festivalyje Secubun (節分 Setsubun), per kurį žmonės į namus mėto sojų pupeles šaukdami: Oni va soto! Fuku va uči! (鬼は外! 福は内! Oni wa soto! Fuku wa uchi!, liet. „Demonai laukan! Sėkmė vidun!“); taip siekiama visas negandas ir pabaisas išvyti iš namų. Pastebima, kad pastaraisiais amžiais oni įgijo sergėtojo vaidmenį, to pavyzdys – stogų kampų ornamentai onigavara (鬼瓦 onigawara), kurie skirti piktosioms dvasioms atbaidyti.

Dėl palaipsniui iš piktų demonų į šiek tiek draugiškesnius pragaro „darbuotojus“ kintančio įvaizdžio oni dažnai minimi literatūroje. Kaip antraeiliai veikėjai jie yra aprašomi persikų berniuko Momotaro (桃太郎) istorijoje ir didelės sėkmės susilaukusioje Hirošio Aramatos (荒俣宏 Hiroshi Aramata) novelių serijoje „Imperijos sostinės istorijos“ (帝都物語 Teito Monogatari). Taip pat jie dažnai vaizduojami tradiciniuose japonų menuose, pvz., medžio graviūrose ukijo-e ir sumi-e paveiksluose. Dažniausiai šių paveikslų siužetuose vaizduojamas budistų pragaras ir oni, kovojantys su žmonėmis.

 

Vaizdavimas populiariojoje kultūroje
Oni vaizdavimas šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje smarkiai pakito. Iš baisių, žmones ryjančių demonų jie pavirto į mielus, paslaugius ir net seksualius. 1978 m. pradėta leisti manga (o vėliau ir animė) „Triukšmingi ateiviai“ (うる星やつら Urusei Jatsura), kuri sulaukė didelio populiarumo. Joje demonė Lum vaizduojama kaip patraukli mergina. Ši manga sulaukė didelio dėmesio, ypač iš vyriškos lyties atstovų, ir taip animė bei mangų industrijoje atsivėrė „patrauklių pabaisų“ rinka. Nors ir baugios išvaizdos, bet paslaugūs oni vis dar išliko kai kuriuose žymiuose animė, pavyzdžiui: „Drakonų kova“ (ドラゴンボール Doragon boru) ir „Vaiduoklių bylos“ (幽遊白書 Yu yu Hakusho). Visiškai priešingu atveju galima laikyti 2014 m. pasirodžiusią animė „Hozukio šaltas protas“ (鬼灯の冷徹 Hozuki no reitetsu), jame vaizduojamas pragaro gyvenimas ir itin žiaurūs, tačiau patrauklūs demonai.

Naudota literatūra:

Yokai. Oni, [internete] rasta: < http://yokai.com/oni/> [žiūrėta: 2015-04-30].

Reider N. T., 2003. Asian Folklore Studies. Transformation of the Oni From the Frightening and Diabolical to the Cute and Sexy. Aichi: Nanzan University. Vol. 62, P. 133–157.

 

 

Redagavo Justina Tumaitė

4 votes