Pangu

Pangu (盘古/盤古 Pángǔ) – pirmasis žmogus ir pasaulio kūrėjas kinų mitologijoje. Pangu mitas – vienas seniausių Kinijoje, rodantis to meto žmonių supratimą apie dangaus, žemės ir žmonių kilmę.

Legenda
Pasak legendos, senovės laikais vyravo chaosas, dangus ir žemė buvo susijungę į vieną kūną, panašų į paukščio kiaušinį. To kiaušinio viduje miegojo Pangu – būtybė su dviem ragais, dviem iltimis ir plaukuotu kūnu. Vieną dieną Pangu pabudo ir su didžiuliu kirviu prakirto kiaušinio lukštą, taip atskirdamas dangų ir žemę. Veikiant in ir jang principui, viskas, kas buvo švaru, šviesu ir atitiko in, pakilo į viršų ir tapo dangumi, o viskas, kas buvo tamsu, prilygo jang, tapo žeme. Kiekvieną dieną dangus pakildavo po vieną džangą (3 m), žemė sustorėdavo per vieną džangą (Sun 2010, p. 1). Kartu augo ir Pangu, rankomis remdamasis į dangų, o kojomis įsispyręs į žemę, taip saugodamas, kad jie vėl nesusijungtų. Tai tęsėsi 18 000 metų, kol dangus ir žemė galutinai atsiskyrė vienas nuo kito per 90 000 li (4 500 km).  Pangu tapo milžinišku gigantu, jo energija išseko ir jis mirė (Wang 2007, p. 9).

Po mirties Pangu kūnas pavirto visais dalykais, egzistuojančiais visatoje:

„Atodūsis, išsprūdęs iš jo lūpų, tapo vėju ir debesimis, balsas – griausmu, kairioji akis – saule, dešinioji – mėnuliu, kūnas su rankomis ir kojomis – keturiomis pasaulio šalimis ir penkiais garsiais kalnais, kraujas – upėmis, gyslos ir ūsai – žvaigždėmis dangaus skliaute, oda ir plaukai ant kūno – žolėmis, gėlėmis ir medžiais, dantys, kaulai, kaulų smegenys ir pan. – blizgančiais metalais, tvirtais akmenimis, spindinčiais perlais ir nefritu, ir netgi prakaitas, išpylęs jo kūną ir atrodęs visiškai niekam nereikalingas, virto rasos ir lietaus lašais“ (Ke 1989, p. 34).

Vyrauja kelios žmonių kilmės versijos. Viena iš jų teigia, kad Pangu turėjo žmoną ir jie tęsė žmonių giminę. Kita šiek tiek žinomesnė versija teigia, kad žmonės kilo iš parazitų, buvusių ant Pangu kūno (Wang 2007, p. 9). Reikia paminėti, kad nė viena versija apie žmonių kilmę iš Pangu plačiai nepaplito. Daug populiaresnė teorija, kad žmones iš molio sukūrė dievybė Niuva.

Mito kilmė
Pangu mitas atsirado maždaug III a., Trijų karalysčių laikotarpiu. Įrašai apie Pangu paminėti kinų klasiko Su Džengo knygose: „Penkių dievybių ir trijų valdovų istoriniai užrašai“ (三五歴記 Sanwu Liji) ir „Penkių laiko ciklų chronologija“ (五遠歷年紀 Wuyun linian ji).

Be to, manoma, kad Pangu mitas kilo iš kito senovės mito – Panču mito, paplitusio miao, jao, še ir li etninėse grupėse pietų Kinijoje. Panču buvo mitinio valdovo Di Ku (dar vadinamo Gaosinu) šuo. Kai Di Ku pateko į bėdą dėl priešų invazijos, Panču nukando priešų vadui galvą ir taip padėjo Di Ku laimėti karą. Valdovas apdovanojo Panču ir leido jam vesti savo dukrą. Šuo nusivedė princesę į kalnus, ten jie gyveno ir susilaukė vaikų, kurie buvo miao, jao, še ir li etninių grupių protėviai (Yang, An ir Anderson-Turner 2005, p. 180).

Pangu garbinimas
Dėl to, kad sukūrė pasaulį, Pangu kinų mitologijoje tapo labai gerbiama dievybe. Jam buvo pastatytos kelios šventyklos Henano, Guangdongo, Džiangsi ir Džedžiango provincijose. Dauguma jų statytos Tangų ir Songų dinastijų laikais. Šiuose regionuose žmonės dievybei Pangu aukoja iki šių dienų.

Henano provincijoje, Tongbajaus kalnuose, yra didelė šventykla, skirta Pangu. Kasmet trečio mėnulio mėnesio trečią dieną šventykloje vyksta šventė, į kurią susirenką daugybė piligrimų. Šventės metu aukojamos aukos ir rengiami pasirodymai, skirti pagerbti Pangu (ibid., p. 179–180).

Literatūros sąrašas:

Yang L., An D., Anderson-Turner J. Handbook of Chinese Mythology. New York: Oxford University Press.

Ke, J. 1989. Senovės Kinijos mitai. Vilnius: Mintis.

Sun, X. 2010. A Chinese History Reader. Singapore: Cengage Learning Asia Pte Ltd.

Wang, Q. 2007. Common Knowledge About Chinese History. Beijing: Higher Education Press.

Redagavo Justina Kleinauskaitė