Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Meidži restauracija

Parašė Sandra Jasiulevičiūtė - 2015-06-02 - Japonija

Meidži restauracija (明治維新 Meiji Ishin) – 1868 m. sausio 3 d. coup d’etat (liet. valstybės perversmas) (Kodansha 1993). Įvykių virtinė, grąžinusi Japonijai imperinį valdymą. Jėgos, vedamos pietų Sacumos (薩摩 Satsuma) ir Čiošiu (長州 Choushuu) domenų (藩 han, toks teritorijos vienetas), „areštavo“ imperatoriškuosius rūmus Kiote bei paskelbė politinės jėgos grąžinimą imperatoriui Meidži (明治 Meiji). Restauracijos laikotarpis pasižymėjo politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis permainomis. Rytų Azijos šalis pavirto į greitai besivystančią, vieningą valstybę. Meidži restauracijos pavadinimas – pagal to meto imperatoriaus valdymo laikotarpį. Istorija Tenpo era (天保年号 Tenpou nengou) (1830-1844 m.) parodė pirmus aiškius vidaus bei užsienio krizių ženklus, kurie vedė į Tokugavos šiogunato (徳川幕府 Tokugawa bakufu) žlugimą ir Meidži valstybės gimimą. Šie metai buvo pažymėti ekonomine dislokacija, gilėjančiomis šiogunų (将軍 Shougun, liet. karvedys) bei domenų fiskalinėmis problemomis. Vėlesnis badas kurstė valstiečių sukilimus. Paskatintos ekonominių ir socialinių sutrikimų, šioguno ir domeno vyriausybės...

Daugiau

Tokugavų dinastija

Parašė Dovilė Liškauskaitė - 2015-06-01 - Japonija

Tokugavų dinastija arba Tokugavų šiogunatas (徳川幕府 Tokugawa bakufu, 1603-1868) – tai 265 metus trukusi feodalinė dinastija, kurią valdė šiogunai (shogun, liet. karo vadas). Tokugavų valdymo periodas yra priskiriamas Japonijos Edo istoriniam laikotarpiui dėl tuo metu Edo (dabartinis Tokijas) buvimo Tokugavų sostine. Tokugavų periodas Japonijoje dažnai apibūdinamas dviprasmiškai – anksčiau siejamas su tamsiu feodaliniu laikotarpiu, šiuo metu jis dažnai yra apibūdinamas kaip auksinis taikos ir suklestėjimo amžius, kuriame buvo išlaikyta ir išgryninta tikroji nepaliesta Japonijos kultūra prieš ją paveikiant Vakarų imperializmui. Istorinis Nobunagos, Hidejoši ir Iejasu vaidmuo Pirmasis Tokugavos šiogunas ir jo įkūrėjas buvo Tokugava Iejasu (1542-1616). Jis gimė ir subrendo politinės suirutės metu, Sengoku periode (1467-1590). Šio periodo metu centralizuota politinė valdžia – imperatoriškasis teismas ir karinė valdyba (šiogunatas, arba bakufu) – prarado savo veiksmingumą. Tiesioginė politinė įtaka buvo perleista apytiksliai dviem šimtams vietinių kunigaikščių, arba daimio, valdžiusių provincijų teritorijas. Sengoku periodo pabaigoje,...

Daugiau

Edo laikotarpio kultūra

Parašė Emilija Pilipavičiūtė - 2014-04-13 - Japonija

Edo laikotarpis, dar vadinamas Tokugavų laikotarpiu, Japonijoje truko nuo 1603 m. iki 1867 m. Tokugavų šiogūnato įkūrėjas buvo Tokugava Iejasus. Šis laikotarpis pavadintas pagal tuometinę sostinę Edą (dabartinis Tokijas). Nors Edo laikotarpiu Tokugavos šiogūnai ribojo ryšius su užsienio šalimis ir Japonija buvo izoliuota, tačiau kaip tik tada labai suklestėjo kultūra. Edo laikotarpis taip pat laikomas amatų aukso amžiumi. Žmonės siekė malonumų ir aktyviai kūrė naujas kultūros formas. Dauguma nekilmingų žmonių skaitė knygas, lankėsi teatruose, kai kurie net rašė haiku (俳句), domėjosi muzika, mokėjo groti įvairių žanrų kūrinius (Nishiyama 1997, p. 8–9). Šiuo laikotarpiu daug dėmesio skirta kultūrai. Šiogūnatas siekė kontroliuoti kultūrinį judėjimą Japonijoje, tačiau visiškai to padaryti nepavyko. Suklestėjus pirklių luomui, išaugo populiariosios miesto kultūros poreikis. Didėjantis miesto kultūros populiarumas rodė šio laikotarpio meno tendencijas. Edo laikotarpiu išpopuliarėjo kabukio teatras, haiku poezija, tapyba. Dailė Edo laikotarpiu pakito menininkų padėtis visuomenėje....

Daugiau

Oda Nobunaga

Parašė Andrius Matjošaitis - 2014-04-13 - Japonija

Oda Nobunaga (織田信長) (1534 m. birželio 23 d. – 1582 m. birželio 21 d.) XVI a. viduryje buvo Japonijos susivienijimo pradininkas, taip pat stambus Sengoko periodo (戦国 sengoku – kariaujančios šalys) žemvaldys. Jo pradėtą darbą tęsė pasekėjai Tojotomis Hidejošis ir Tokugava Iejasus. Oda Nobunaga gyveno nuolat kovodamas, iki mirties 1582 m. jis sugebėjo užkariauti trečdalį Japonijos. Jo ištikimas bendražygis Tojotomis Hidejošis tapo pirmu žmogumi, kuriam pavyko suvienyti visą Japoniją ir tapti pirmuoju visos šalies valdovu (Jensen 2000, p. 34).  Istorija Oda Nobunaga gimė 1954 m. birželio 23d., kaip manoma, Nagojo pilyje, Ovario provincijoje. Vaikystėje jis pasižymėjo keistu elgesiu ir socialinių luomų nepaisymu. Kai į Japoniją buvo įvežti šaunamieji ginklai, Oda Nobunaga pradėjo labai jais domėtis. 1574 m. gavo kilmingojo titulą, o 1577 m. tapo teisingumo ministru – trečiu pagal rangą imperijos pareigūnu. 1551 m. netikėtai mirė Nobunagos tėvas. Per laidotuves...

Daugiau

Samurajų garbės kodeksas

Parašė Vytautė Kurakinaitė - 2014-04-13 - Japonija

Bušido (武士道 bushido) – nerašytas samurajų garbės kodeksas, klestėjęs dėl neokonfucionizmo. Įkvėptas šintoizmo ir dzenbudizmo, bušido apibūdino samurajų elgesį feodalinėje visuomenėje. Šis kodeksas vedė samurajus „tikro kario“ keliu, mokė suvokti kovos, meno ir garbės tiesas (Bushido: The soul of Japan, 1900). Feodalizmo laikais bušido nebuvo įtrauktas į jokį rašytinį sąvadą, tad samurajai neprivalėjo laikytis šių taisyklių. Nebuvo priežiūros institucijų, kurios galėtų stebėti, ar samurajai nenuklysta nuo tikrojo kelio. Šiuo „garbės keliu“ buvo labai domimasi, todėl dauguma japonų metraštininkų panoro įamžinti taisykles raštuose bei knygose. Seniausioje Japonijos knygoje „Kodžiki“ (古事記 Kojiki) paminėti samurajai ir karys, kuris kovėsi su katana (刀, liet. „japoniškas kardas“). Jamatas Takeras (Yamato Takeru) buvo laikomas „tikruoju samurajumi“, idealiu kariu, nes „Kodžiki“ jis apibūdintas kaip drąsiausias samurajus, geriausiai įvaldęs katanos meną. Vėliau pasirodė Daidodžio Judzano (1639–1730) „Karo menų pradmenys“; šiame veikale autorius tiksliai apibrėžė bušido reikalavimus. Pasak D. Judzano, samurajai turėjo būti pavyzdingi...

Daugiau
Rodomas puslapis 5 iš 6« Pirmas...23456