Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Ninmendžiu

Parašė Živilė Skabickaitė - 2019-06-21 - Japonija

Ninmendžiu (jap. 人面樹, ninmenju arba jinmenju) – yra vadinami medžiai, kurie ant savo šakų, vietoje žiedų ir vaisių, turi žmogaus galvas primenančius darinius. Medžiai yra priskiriami jokajų (jap. 妖怪, yokai) čiošidzen (jap. 超自然, choushizen, liet. „super – gamtos“) kategorijai. Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo jidai), šio jokajaus iliustraciją pateikė Torijama Sekienas (jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien), kuris teigė, kad ninmendžiu galima rasti ,,kalnuose ir slėniuose. Jų žiedai yra kaip žmogaus galvos. Nors jos nekalba, tačiau be perstojo juokiasi. Manoma, kad jei jos per daug juoksis, jų galvos nukris“ (Foster 2015). Kilmės dilema Iki šiol nėra žinoma iš kur atsirado pasakojimas apie ninmendžiu. Reikia paminėti, kad panašaus tipo būtybė galėjo būti sutinkama arabų bei persų mitologijoje. Šiuose regionuose sakoma, jog Aleksandras Makedonietis buvo vienas iš tų, kuris neva kalbėjosi su šiuo medžiu. Vis dėlto, nesutariama ar tai tikrai buvo ninmendžiu, nes Japonija tuo metu su šiais kraštais nepalaikė jokių ryšių...

Daugiau

Bonsai

Parašė Rūta Katinaitė - 2019-01-22 - Japonija

Bonsas (jap. 盆栽, Bonsai) – vazoninis nykštukinis medelis. Tiesioginis vertimas iš japonų kalbos reiškia „pasodintas dubenyje“. Šie miniatiūriniai medeliai, kurie sukuria medžio, augančio laukinėje gamtoje įvaizdį yra  daugelį metų formuojami remiantis specifinėmis technikomis ir pačio žmogaus sukaupta asmenine patirtimi. Bonsų meno raidos istorija Bonsų menas susiformavo prieš daugiau nei 2000 metų Kinijoje. Kinai kūrė miniatiūrinius gamtos peizažus tikėdami, jog jie turi magiškų galių. Japonijoje šis menas išpopuliarėjo Kamakuros laikotarpiu (jap. 鎌倉時代, Kamakura jidai, 1185–1333) kartu su kitais iš Kinijos į Japoniją atkeliavusiais kultūriniais aspektais. Bonsų menas Japonijoje netrukus įgavo savitų ir unikalių bruožų. Vienas iš pagrindinių skirtumų buvo gamtos peizažo imitavimo atsisakymas, pradedant auginti pavienius medelius. Ankščiausias žinomas istorinis šaltinis, kuriame yra minimi bonsai, yra XIV a. pr. sukurti šilko rankraščiai – „Legendos apie Kasuga šventyklą“ (春日権現験記絵,  Kasuga gongen genki e). Susipažinę su šia iš Kinijos atkeliavusia meno forma, japonai netruko ją...

Daugiau

Sakmė apie princą Gendžį

Parašė Rasa Nikžentaitytė - 2019-01-22 - Japonija

Sakmė apie princą Gendžį (jap. 源氏物語, Genji Monogatari ) – yra klasikinis japonų literatūros kūrinys, kuris buvo parašytas Heiano laikotarpiu gyvenusios imperatoriaus dvaro freilinos, žinomos Murasaki Šikibu (jap. 紫 式部, Murasaki Shikibu) pseudonimu. „Sakmė apie princą Gendžį“ yra laikoma pirmuoju pasaulio romanu, kuriam taip pat gali būti priskirti psichologinio ir modernaus romano titulai (Chelsea Bernard, 2014). Autorė Murasaki Šikibu buvo Heiano periodo metu gyvenusi rašytoja ir poetė (975–978 m. – 1016–1031 m.), kuri XI a. pradžioje tarnavo Takacukasos imperatoriaus rūmuose. Murasaki Šikibu buvo autorės pseudonimas, bet ne tikrasis jos vardas. Tikrasis vardas iki šiol nėra nustatytas, tačiau kai kurie tyrinėtojai, remdamiesi rūmų įrašais teigia, jog ja galėjo būti imperatoriaus rūmų freilina – Fudživara Takako (jap. 藤原 香子, Fujiwara Takako). Būdama 30-ies metų amžiaus, ji ėmė tarnauti imperatorienei, slapčia ją mokė kinų kalbos. Tuo metu kinų kalbą galėjo mokytis tik vyrai, kurie...

Daugiau

Heiano laikotarpio kultūra

Parašė Jurgita - 2019-01-22 - Japonija

Heiano kultūriniu laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian Jidai, liet. „visuotinė taika“) yra vadinamas vienas iš Japonijos istorinių periodų, kuris truko nuo 794 iki 1185 metų. Kadangi pasibaigus Naros istoriniam laikotarpiui šalies sostinė buvo perkelta į Heiano miestą (dabartinį Kiotą), šiam naujam laikotarpiui ir buvo suteiktas Heiano pavadinimas. Heiano laikotarpiu Japonija nutraukė glaudžius diplomatinius ryšius su Kinija (Takayama, 1995). Šiuo periodu japonai atsigręžė į senuosius laikus, siekdami kurti naują ir unikalią šalies kultūrą. Nors Japonijoje ir buvo pradėtas formuoti savitas žmonių identitetas bei vertybės, Kinijos kultūros pavyzdys išliko svarbiu aspektu valstybės viduje. Heiano laikotarpis buvo unikalus ne tik dėl Fudživarų paskelbtos valstybinės santvarkos, bet ir dėl savo kultūrinio išskirtinumo. Kultūriniai Heiano periodo aspektai yra siejami su rafinuotu imperatoriškųjų rūmų gyvenimu. Dvaro aristokratai ir kilmingieji vertino kultūriškai išprususius žmones, tai yra tuos, kurie suprato pagrindinius estetikos principus, tuos, kurie sugebėdavo išreikšti save per skirtingas...

Daugiau

Japonijos teatras „Bugaku“

Parašė Emilija Braznauskaite - 2019-01-22 - Japonija

Bugaku (jap. 舞楽, Bugaku) – yra japonų teatro žanras. Jis yra laikomas seniausia nepertraukiama muzikos ir šokių tradicija pasaulyje, kuri turi 1400 metų istoriją. Bugaku pasirodymų metu aktoriai dėvi kaukes, šoka ir dainuoja. Šis teatro žanras išsivystė iš tradicinių šokių formų, kurios VIII a., Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian Jidai), pasiekė Japoniją iš Kinijos, Korėjos, Indijos ir Pietryčių Azijos. Bugaku imperatoriaus rūmuose tapo svarbiausia atliekamojo meno rūšimi, kuri pakeitė šokius su kaukėmis, vadinamus Gigaku (jap. 伎楽, Gigaku). Ši meno forma yra neįprasta ir unikali Japonijos kultūriniame kontekste. Bugaku išlieka populiaria kultūros forma ir šiais moderniais laikais. Istorija VII a. diplomatiniams santykiams tarp Japonijos ir Kinijos pasiekus naujas aukštumas, Japonijos pasiuntiniai parsivežė Bugaku tradiciją į Japoniją. Princas Šiotoku (jap. 聖徳, Shōtoku), mylėjęs šokį, rėmė Bugaku, nepaisant to, jog šioje šokio formoje buvo menkai pabrėžiama religinė budizmo svarba. Iki XI a....

Daugiau